naitį¹¹. Nors ši žinutė istoriografijoje yra įvardyta kaip bendro pobūdžio teiginys¹², ji nekontrastuoja su anksčiau minėtomis privilegijomis prūsų naujakrikštams. Teigti, esą kronikininkas tai užrašė norėdamas tik apšmeižti prūsus, taip pat negalime. Reikia atsižvelgti į tai, jog pačioje Europoje, kur krikščionybė buvo seniai įsitvirtinusi (palyginti su prūsais) vis dar buvo kraujo keršto papročio atspindžių įvairiuose teisiniuose sąvaduose¹³. Tokių pat atspindžių galime įžvelgti ir tiems patiems prūsams skirtame Pamedės Teisyne (1340 metai). Šiuo atžvilgiu yra būdingas Teisyno 50 str., kur kalbama apie žalos atlyginimą savo kaklu¹⁴, t. y. vadinamojo taliono (akis už akį, ranka už ranką), principas dar turėjo tam tikrą įtaką baltų gyvenime. Kraujo keršto papročio atspindžių galime įžvelgti ir kituose Teisyno straipsniuose, pirmiausia 119 ir 124¹⁵. Visa tai rodo, jog paprotinėje teisėje būta kraujo keršto papročio. Turime konstatuoti ir tai, kad šio papročio būta ir daugelyje kitų indoeuropiečių tautų. Štai dar frankų Teisyne (Lex Salica) yra užuominų apie tai, jog už padarytą skriaudą žmogus turi atsakyti savo gyvybe, nors dažniausiai kraujo keršto paprotys keičiamas solidžiomis piniginėmis baudomis arba baudomis natūra¹⁶. Tokios įvardytos baudos akivaizdžios ir Pamedės Teisyne. Šio Teisyno atsiradimas žymėjo krikščioniškosios teisės recepciją nukariautose baltų žemėse, bet dėl baltiškųjų paprotinės teisės normų Pamedės Teisyne atsispindi ir kitos paprotinės teisės, kurių kryžiuočiai primesti negalėjo.

Kronikininkas Janas Dlugošas taip pat yra užsiminęs apie kraujo keršto paprotį baltuose. Bet jo mintis greičiausiai nėra originali, o paimta iš Petro Dusburgiečio¹⁷. Tokį pat paprotį minėjo ir Mikalojus Jerošinas, bet jis buvo sueiliavęs Petro Dusburgiečio Kroniką¹⁸.

Taigi, kaip galime matyti, šaltiniai apie kraujo keršto paprotį yra šykštoki, bet jų pakanka, kad būtų galima kalbėti apie šio papročio egzistavimą. Taip verčia manyti ir gerokai vėlesni šaltiniai, liudijantys apie krikščioniškosios teisės įdiegimą visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime. Štai Pirmajame Lietuvos Statute jau pirmajame skyriuje, kur ir kalbama apie krikščioniškosios teisės visuotinumą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, išvardytos iki šiol buvusios bausmės už nusikaltimus, kurios buvo paskiriamos nebūtinai laikantis krikščioniškosios teisės. Todėl valdovas įsakmiai liepia skirti bausmes ir jas vykdyti tik remiantis krikščioniškąja teise¹⁹. Svarbus yra ir Pirmojo Statuto pirmojo skyriaus 7 straipsnis, kur teigiama, kad kiekvienas atsako už savo kaltę, bet ne už kokio nors giminaičio. Ir ši kaltė turi būti išnagrinėta pagal krikščionišką teisę²⁰. Kaip žinoma, pagal kraujo keršto paprotį turi atsakyti ne tik prasikaltėlis, bet ir visa giminė. Tai pasakytina ne tik apie šį paprotį, bet ir apskritai visus prasižengimus (pradedant vagystėmis ir baigiant smurtiniais nusikaltimais)²¹. Maža to, dar XVI amžiaus pradžioje kai kuriose bylose randame

___

11 Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika (vertė L. Valkūnas, sud., įvadą ir komentrus parašė R. Batūra). Vilnius, 1985, p. 89.

12 Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje. Vilnius, 1962, p. 98.

13 Саксонское зерцало. Памятник, коментарии, иследования. Москва, 1985, c. 46–47; 55–56.

14 Пашуто В. Т. Помезания. „Помезанская правда“ как исторический источник изучения общественного и политического строя Помезании XIII–XIV в. в. Москва, 1955, c. 133.

15 Ibidem, c. 157–159.

16 Салическая правда. Казань, 1972, c. 50.

17 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai (toliau – BRMŠ) (sud. N. Vėlius). Vilnius, 1996, t. I, p. 567.

18 Ibidem, p. 373.

19 Lietuvos Statutas. The Statute of Lithuania. Statuta Lituaniae 1529 (sud. E. Gudavičius). Vilnius, 2002, p. 133.

20 Ibidem, p. 134.

21 Plg. Пашуто В. Т. Op. cit., p. 133; 157–159 ir kiti.