Dar toliau nuėjo Juozas Žiugžda. Jis teigė, kad ne tik liaudis, kurią jis fetišavo, bet netgi Lietuvos bajorai, išskyrus magnatų saujelę, norėjo būti carų Rusijos sudėtyje29. Lietuva netgi laukusi kazokų vado Zlotorenkos ir caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenės! Bet apie Lietuvos „valstybingumo nykimą“ užsimena tik tuomet, kai reikalai lietė jos santykius su Lenkija, t. y. uniją.30

Iš istorikų išeivių minėtinas gana objektyvus Juozas Jakštas. 1569 metus jis pripažino „epochiniu posūkiu“. Nuo 1569 m. Lietuva gyveno „su siaurėjančiu valstybingumu“ iki pat 1795 m. Teiginys, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išliko Respublikoje kaip atskiras politinis vienetas, anot autoriaus, paimtas mūsų istoriografijoje iš rusų, visų pirma I. Lappo, o iš dalies ir V. Pičetos. J. Jakštas pastebėjo, kad I. Lappo perdėtai pabrėžė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumą po 1569 m. Betgi Lietuva, anot autoriaus, po 1569 m. „liko be galvos“, t. y. be valdovo. Lietuva 1569 m. buvo silpnesnė už Lenkiją. Ją silpninęs Maskvos pavojus ir dinastijos iš Lietuvos pabaiga. O Lenkija pranašesnė tuo, jog turėjo karalių, Varšuvoje rinkosi seimas, Prūsija tapo Lenkijos lenu, todėl iš Baltijos ji tapo saugi, iš Lietuvos atėmė Ukrainą. Jos pranašumas buvęs akivaizdus ir kultūriniu požiūriu.31

Visai kitokio pobūdžio kito išeivio J. Dainausko teiginiai. Jis net kelis kartus skelbė nepagrįstą savo sprendimą dėl Krėvos akto falsifikato.32 Jis tvirtino, kad iki XV a. vidurio nebuvę jokių politinių ryšių tarp Lietuvos ir Lenkijos. Lenkai esą turi unijos aktus, kurių autentiškumo niekas nepatvirtino. Falsifikuotas ir 1413 m. aktas. J. Dlugošo pasaka apie tariamą Lietuvos krikštą 1387 m. Jis net taip nusišnekėjo, teigdamas, kad ne Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos, o atvirkščiai – Lenkija prie Lietuvos, panašiai kaip iki 1382 m. ji buvusi prijungta prie Vengrijos. Argumentas labai paprastas – Lietuva net 7 (!) kartus buvo didesnė už Lenkiją.