| mai, šio proceso suvokimas kaip Lietuvos ėjimo į Europą kaina jau neleis vertinti jo kaip „klastingos lenkų politikos“ padarinio. Lietuvos lenkėjimo kaip europeizacijos išraiškos samprata nebeleis taip jautriai reaguoti į senąsias Lenkijos „civilizacinės misijos“ koncepcijas, o leis suprasti, kodėl ir šiandienos lenkams taip brangus Vilnius ir jo universitetas – čia, kaip minėta, Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis suformulavo lenkų mesianizmo idėjas. Antra vertus, lenkų istoriografijoje įvykęs lūžis pripažinti LDK istorinį subjektiškumą nebeleis ir lenkų savimonėje XX a. Lietuvos valstybingumą laikyti nauju, „žemaitišku“ reiškiniu (taip mielai vadinamą visokio plauko šovinistų Europos Rytuose), ir kartu pripažins lietuviams teisę jaustis autochtonais savoje sostinėje. Visa tai jau yra moksle įvykusios permainos. Tiesa, šių permainų objektas yra senoji Lenkijos–Lietuvos istorija, kuri, palyginti su XX a., laikytina sąlyginai nekonfliktiška. Tačiau viešojoje nuomonėje ima reikštis nuosaikūs požiūriai ir į konfliktinius XX a. istorijos epizodus.
Lenkijos visuomeninė nuomonė savo ruožtu ima pripažinti, jog Vilniaus prijungimas prie Lenkijos XX a. buvo klaida ir netgi daro naujų priekaištų tėvynainiams lenkams, kam šie bando vieni pretenduoti į Abiejų Tautų Respublikos palikimą. Tai – jau visiškai nauja istorinės sąmonės perspektyva, siūlanti lietuviams, baltarusiams bei ukrainiečiams jaustis šeimininkais Krokuvoje. Iš lietuvių pusės – nuoseklios Tomo Venclovos pastangos oponuoti polonofobinėms tendencijoms lietuvių savimonėje. Tikra Lenkijos ir Lietuvos istorinės sąmonės perspektyvų suderinimo akcija tapo 1997 m. Vygrių deklaracija. Ją rengė ir pasirašė, tarp kitų, Czesław Miłosz bei Tomas Venclova. Šioje deklaracijoje sakoma: „Lietuvių tautinis atgimimas XIX a. antrojoje pusėje ir vėliau vyko kovos su polonizacija dvasia. Tas faktas ir lenkų reakcija į jį lietuvių ir lenkų santykius padarė antagonistiškus. Po Pirmojo pasaulinio karo nesantaikos židiniu tapo Vilniaus, kuris tuo metu buvo inkorporuotas į Lenkiją, priklausomybės klausimas. Kai Lietuva atgavo savo istorinę sostinę, neliko ir svarbiausios lietuvių ir lenkų konflikto priežasties“39. Taigi paaiškėjo, kad galima prieiti prie bendrų išvadų netgi svarstant kontroversiškiausias temas.
1994 m. bent fragmentu į Vilniaus universitetą grįžta Stepono Batoro vardas – Didžiajame (Skargos) kieme jam atidengta atminimo lenta. Ilgai ieškotas simbolinis kompromisas – įrašas iškalamas senąja universiteto – lotynų kalba, išlaikoma titulatūros hierarchija, o kartu surandama vieta Vyčiui ir XVI a. lenkų kilmės kronikininko Martyno Kromerio apologijos žodžiams – tapo tam tikru Lenkijos, Lietuvos ir net Vengrijos suartėjimo simboliu. Būtent prie šios lentos garbusis lenkų istorikas
J. Bardachas tarsteli, kad „Vilniaus universitete viešpatauja Europos dvasia“. 1997 m.
J. Bardachas tampa Vilniaus universiteto garbės daktaru. 2004-ųjų gegužę, antrojo (pirmasis – 1993) Lecho Walęsos apsilankymo metu, Vilniaus universitete atidaroma 1791 m. Gegužės Trečiosios Konstitucijos auditorija – tai pirmas Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos įprasminimas Lietuvoje. Ką tik pasirašytas lenkų Armijos krajovos ir lietuvių Vietinės rinktinės veteranų simbolinis susitaikymo aktas.
Grįžkime prie tarpukario lenkiškojo Stepono Batoro universiteto istorijos. Nedaug ji apmąstyta lenkų istoriografijoje. „Liaudies“ Lenkijoje ši istorija, atrodo, buvo už apmąstymų ribos. Tokių būta tik emigracijoje40, o pačioje
___
39 Deklaracja tworców kultury Litwy i Polski. Wigry, Polska, 27 czerwca 1997 roku // Lithuania. 1998, t. 1/2
(26/27), p. 130–131.
40 Swianiewicz S. USB w perspektywie historycznej // Zeszyty Historyczne. Paryż, 1981, z. 55, s. 95–106. |
dizainas ir programavimas giriaus