Susipažinus su steigiamųjų susirinkimų protokolais galima teigti, kad organizacijos nariai daugiausia pageidavo, kad jų organizacija būtų „[...] viena garbingiausių, ir ypač būtų pagerbta per Tautos ir valstybės šventes bei kariuomenės su visuomene susiartinimo dieną“51. Beveik kiekvienas skyrius pageidavo suteikti nemokamą mokslą jų vaikams ir rinkti istorinę medžiagą apie tautines lietuvių dalis Rusijoje52. Seinų skyriaus steigiamajame susirinkime buvo nutarta užsiprenumeruoti žurnalus „Karį“ ir „Kardą“ ir norėta, kad juose būtų daugiau rašoma apie pirmūnus53. Ne viename susirinkime nuskambėjo ir noras prisilyginti savo nuopelnais kūrėjams savanoriams. Kauno skyriaus steigiamajame susirinkime viename nutarimo punkte buvo parašyta, kad „[...] pirmūnai teisiškai ne žemiau stovėtų kaip savanoriai–kūrėjai“54. Toks noras buvo grindžiamas tuo, kad jie buvo pirmieji lietuviškos kariuomenės idėjos kūrėjai ir įgyvendintojai, nors ir svetimoje šalyje. Šis noras neliko vien pašnekesiai tarp savųjų. Jis buvo įgyvendinamas: 1) steigiant medalį, skirtą tik kariuomenės pirmūnams, 2) siekiant lengvatų ir pensijų. Kariuomenės pirmūnų sąjunga, siūlydama įvertinti pirmūnų sąjūdžio dalyvius, vadovavosi ne tik suvažiavimo bei organizacijos skyrių pageidavimais, bet ir kitų šalių, kaip antai Lenkija ir Čekoslovakija, tradicijomis. Ten buvo pagerbti pirmieji kovotojai legionieriai, kurie savo karinius dalinius formavo Rusijoje ir grįžę į tėvynę toliau dalyvavo kovose dėl savo šalių laisvės. Galima būtų paminėti gen. Juzefo Dovbor-Musnickio I korpuso karius, Juzefo Halero II Lenkų korpusą, gen. J. Želigovskio 4 lenkų šaulių divizijos dalis ir plk. Valerijaus Čiumos 5 Sibiro šaulių diviziją ir kt.55. Rusijoje buvo ir čekoslovakų savanorių karinės dalys, kurių formavimą inicijavo Čekoslovakų nacionalinė taryba, vadovaujama būsimo prezidento Tomašo G. Masaryko. 1917 m. rudenį tos dalys, sujungtos į korpusą, jau skaičiavo apie 30 tūkst. karių, kurie turėjo būti permesti į Čekoslovakiją ir ginti savo šalies interesus56. Svetimose šalyse suformuotų karinių junginių kariai savo šalyse susibūrė į įvairias buvusių karių organizacijas. Lenkijoje – Halerčikų ir Dovburčikų bei Lenkijos legionierių sąjungas ir kt.57, Čekoslovakijoje – į Čekoslovakijos legionierių sąjungą, kuri vienijo čekoslovakų karinių dalių karius, tarnavusius užsienyje 1914–1918 metais58.

Kariuomenės pirmūnų sąjungai svarbiausias darbas, be skyrių kūrimo, buvo medalio pagaminimas ir įteisinimas. Medalio kūrimo klausimai buvo svarstomi ne viename Vyriausiosios valdybos posėdyje, o priežiūra buvo patikėta brg. gen. V. Vitkauskui. Taip pat buvo parengti raštai Krašto apsaugos ministerijai (KAM) ir VRM dėl jų požiūrio į tokio medalio steigimą. Krašto apsaugos ministerija 1938 m. rugsėjo 29 d. pritarė medalio steigimui ir kaldinimui, o spalio 11 dieną tam pritarė Vidaus reikalų ministerija. Medalius gamino pasitikėjimo bendrovė „Veikla“, kuri juos užsakė Šveicarijos firmoje „Huge

---

51 Utenos skyriaus steigiamojo susirinkimo protokolas. 1938 m. balandžio 21 d. Ten pat, b. 30, l. 17.

52 Zarasų skyriaus steigiamojo susirinkimo protokolas. 1938 m. birželio 5 d. Ten pat, l. 29.

53 Seinų skyriaus steigiamojo susirinkimo protokolas. 1938 m. birželio 3 d. Ten pat, l. 27.

54 Kauno skyriaus steigiamojo susirinkimo protokolas. 1938 m. liepos 24 d // Ten pa, l. 13.

55 Klimecki Michał. Polske formacje zbrojne w I wojnie światowiej. Warszawa, 1994, p. 29–30.

56 Źšąņźą˙ čńņīšč˙ ×åõīńėīāąźčč. Ń äšåāķåéųčõ āšåģøķ äī ķąųčõ äķåé. Ģīńźāą, 1988, ń. 284.

57 Jabłonowski Marek. Sen o potędze Polski. Z dziejów ruchu byłych wojskowych w II Rzeczypospolitej 1918–1939. Olsztyn, 1998, p. 22–23.

58 Čaplovič Miloslav. Branné organizįcie v Československu 1918–1939 (so zretel’om na slovensko). Bratislava, 2001, p. 21.