| oriškai valstybinio ūkio ir kolūkio skirtumas yra tas, kad pastarojo naudojami pastatai, technika ir pagaminama produkcija priklauso dirbančiųjų (t. y. kolūkiečių) kolektyvui, o valstybinio ūkio – tiesiogiai valstybei. Tai reiškia, jog dirbantys kolūkyje turėjo šiek tiek daugiau laisvės dalydamiesi darbo limitus, rinkdamiesi darbuotojus ar realizuodami produkciją (privalomos produkcijos kiekis buvo nurodomas pagal įvestus žemės kokybės planus).
Oficialiai kolūkių pirmininkai ir kiti vadovai buvo renkami vietos darbuotojų (žiūrėti 1-ą schemą) kolektyvo, o tarybiniuose ūkiuose jie buvo valstybės potvarkiu skiriami iš šalies. Realiai, kaip ir daugelyje tuometinės Sovietų Sąjungos ekonomikos sričių, susirinkimai turėdavo tik formalią balsavimo funkciją, nes tinkamas kandidatas dažniausiai jau būdavo nurodomas „iš aukščiau“.
Buvo tie kolūkių susirinkimai, reikėdavo eit klausyt, ką „načialninkai“ (valdininkai – aut. past.) šneka ar ten švenčių kokia proga. Taip tai, kiek atsimenu, naujas pirmininkas jau būdavo iš Joniškio paskiriamas, o ten tik prisistatydavo. O zootechnikus ar agronomus tai jis pats išsirinkdavo. [Ona K.]
Esant tokiai situacijai kolūkio pirmininkas gana savarankiškai galėjo rinkti jam tinkančią specialistų komandą. Oficialiai narių susirinkimas galėjo nušalinti kolūkio ar valstybinio ūkio pirmininką. Tačiau realiai jis pirmininkaudavo arba iki einamų pareigų pakeitimo, arba iki mirties. Faktiškai tokios pat struktūros buvo ir tarybiniai ūkiai, skirtumas tik tas, jog tarybinio ūkio pirmininkas buvo tiesiogiai skiria |
dizainas ir programavimas giriaus