This article discusses the limits of competence of the history of historiography. An attempt is made to answer the question, what positive effect could be gained from the investigations of the history of historiography for society, historians’ community and individual researcher. Such task could be posed considering the history of historiography as a complex discipline. Currently, efforts are made to evaluate the tradition of the research in the 20th century. The article raises an issue, whether it is possible to realize these efforts without conceptual history of historiography; hypotheses about alteration of identities of the community of Lithuanian historians are formulated.
___
19 Pateiksime vieną pavyzdį: jau išeivijoje J. Jakštas, sveikindamas Z. Ivinskį penkiasdešimtmečio proga, džiaugiasi, jog pastarasis „Lietuvos praeities meile vedinas įsibrovęs į Europos istorijos Meką tapo didžiausiu mūsų praeities dirvonų plėšiku ir savo darbais įrašė auksinėmis raidėmis savo vardą į mūsų istoriografiją“. Cituojama pagal: Vasiliauskienė A. Vienuolika Juozo Jakšto laiškų profesoriui Zenonui Ivinskiui // Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. 2000, t. XLVI, p. 47.
20 Žr. Geologijos ir geografijos instituto mokslinio sekretoriaus S. Tarvydo pasisakymą 1948 m. sausio 13 d. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Visuotinio susirinkimo sesijoje, skirtoje LTSR MA ideologinio darbo pagerinimo klausimams. LMAA, f. 1, ap. 2, b. 57, l. 53.
Įteikta 2005 10 10
Priimta spaudai 2005 12 13 |
dizainas ir programavimas giriaus