| dėl pokarinio pasaulio ateities. Apie Baltijos valstybes buvo įvairių nuomonių. Vakarai pokarinės Europos vizijose Baltijos valstybių ateitį regėjo galimos nepriklausomų Vidurio ir Rytų Europos valstybių konfederacijos ar federacijos kontekste. Šie planai buvo plačiai diskutuojami ir aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose8. Tačiau minėtu laikotarpiu Vakarų spaudoje pasirodydavo ir prosovietinių, Sovietų Sąjungos interesus palaikančių publikacijų, kuriose buvo pateikiama Lietuvai nepalankių teiginių bei propaguojama mintis, kad Baltijos valstybės prieš nacistinės Vokietijos invaziją buvo Sovietų Sąjungos teritorija, todėl toks statusas turi likti ir po Hitlerio sutriuškinimo9.
1943 m. sausio pabaigoje Kasablankoje įvyko F. D. Roosevelto ir W. Churchillio susitikimas. JAV prezidentas 1943 m. sausio 24 d. spaudos konferencijoje perskaitė pareiškimą apie besąlyginę Vokietijos, Japonijos ir Italijos kapituliaciją. Šis pareiškimas rodė, kad JAV nesutiks su vienašališkomis iš anksto nesutartomis ir nesuderintomis pokarinės taikos sąlygomis10. Apsibrėžusios tokias teorines nuostatas didžiosios valstybės galėjo planuoti ir modeliuoti tolesnius veiksmus. Nuo Kasablankos susitikimo ėmė ryškėti JAV prezidento F. D. Roosevelto pokarinio pasaulio vizija. Prezidentas susidarė nuomonę, kad geri santykiai su Sovietų Sąjunga turi būti esminis pokarinės kolektyvinės saugumo sistemos pagrindas. Tarptautinė sistema turėjo būti pagrįsta didžiųjų valstybių bendros veiklos tarptautinėje organizacijoje idėja. Suprantama, kad nedalyvaujant Sovietų Sąjungai tokia pasaulio sutvarkymo vizija buvo negalima. Susitikimo Kasablankoje metu lietuvių išeivių organizacijos Vakaruose (Amerikos lietuvių taryba) pareiškimais siekė priminti būtiną reikalą pasiekus pergalę kare užtikrinti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių nepriklausomybę11. Po Kasablankos sutikimo JAV politiniuose sluoksniuose nerimo intensyvios aktyvesnio bendradarbiavimo su Sovietų Sąjunga šalininkų ir priešininkų diskusijos. Šiame kontekste buvo minima ir Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių problema. 1943 m. vasarį žymus JAV politikas ir diplomatas, buvęs ambasadorius Sovietų Sąjungoje 1936–1938 m. Josephas E. Davies inicijavo diplomatinę diskusiją. Valstybės departamentui jis patarė, kad, siekdamos tarpusavio supratimo su Sovietų Sąjunga, Jungtinės Amerikos Valstijos pripažintų Baltijos valstybių inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Tuo tarpu Valstybės departamento Europos reikalų skyriaus patarėjas Elbridge Durbrow, šioje diskusijoje svarstydamas įvairius galimus užsienio politikos variantus, brandino viltį, kad Baltijos valstybės gali būti išsaugotos sukūrus protingą kolektyvinio saugumo planą. E. Durbrowo nuomone, sumažinus Sovietų Sąjungos baimę būti užpultai iš Vakarų, nebus reikalo inkorporuoti Baltijos valstybes12.
______________________
8 Wartime American Plans for a New Hungary Documents from the U.S. Department of State, 1942–1944 // Atlantic Studies on Society in Change. 1992, No 77 (юiыrлta 2003 m. sausio 7 d.) Prieiga per internetа: <http://www.hungary.com/corvinus/lib/romsics/>
9 R. A. Schnorf. The Baltic States in U.S.–Soviet Relations. The year of Doubts 1943–1946 // Lituanus Lithuanian Quarterly Journal of Arts and Sciences. 1966, vol. 12, No 4, p. 58–59.
10 J. L. Gaddis. Russia, the Soviet Union and The United States. New York, 1978. p. 158; В. Фалин. Второй фронт. Антигитлеровская коалиция: конфликт интересов. Москва, 2000, с. 396–397.
11 L. Šimutis. Amerikos lietuvių taryba. 30 metų Lietuvos Laisvės kovoje. 1940–1970. Chicago, 1972, p. 48.
12 Foreign Relations of the United States: Diplomatic Papers 1943, vol. III, The British Commonwealth, Eastern Europe, The Far East. Washington, 1963, p. 500–505; L. Juda. United States Non-recognition of the Soviet Union’s Annexation of the Baltic States: Politics and Law // Journal of Baltic Studies. 1975, No 4, p. 276–277. |
dizainas ir programavimas giriaus