| gyventojų10 , o Vilniaus šaltinių spraga (XVII a. vidurio karų metu žuvo senasis archyvas) tebėra terpė hipotezėms11 . Tačiau atspirties tašku pasirinkus net ir skeptiškiausią nuomonę, abejonių nekyla, jog Vilniuje gyventa keliolikos tūkstančių žmonių. Ir vis dėlto ne gyventojų skaičius, jų ūkinės veiklos specifika ar gyvenamosios aplinkos urbanistiniai bruožai yra pagrindiniai sąvokos „viduramžių miestas“ dėmenys. Esminiu kriterijumi medievistikoje laikoma miesto teisės suteiktis, reiškusi miesto, kaip atskiros administracinės, ūkinės bei teisminės apygardos, išskyrimą iš jį supančios aplinkos12 . Miesto siuzereno privilegiją vokiečių mokslininkas Hansas K. Schulze yra vaizdžiai palyginęs su branduoliu, greitai sudygdavusiu palankioje dirvoje. Tokia metafora tyrinėtojas apibūdino esminius miestiškumo viduramžiais ženklus: savivaldos radimąsi, savarankios asmeniškai laisvų miestiečių bendruomenės stiprėjimą, jos narių teisinės savimonės formavimąsi13 . Aptardamas viduramžių Europos miesto fenomeną, Edvardas Gudavičius irgi išskyrė būtent šiuos aspektus14 .
Didumai Lietuvos gyvenviečių savivaldaus miesto teisė (sinonimiškai vadinta Magdeburgo arba vokiečių teise) buvo suteikta tik XVI a. antrojoje pusėje – XVII a. pradžioje15 , o realų jos funkcionavimą liudijantys šaltiniai chronologiškai dar vėlyvesni. Tačiau abejonių nekyla, kad didžiuosiuose miestuose (Vilnius Magdeburgo teisę gavo 1387 m., Kaunas – 1408 m.) jau nuo XV a. vidurio pulsavo visavertis miestietiškas gyvenimas. Taip tvirtinti leidžia Lietuvos Metrikos (toliau – LM) medžiaga16 ir senojo Kauno archyvo duomenys17 . Šie šaltiniai ne tik iš dalies kompensuoja jau minėtą Vilniaus archyvo netektį, bet ir teikia medžiagos moterų istorijai.
Tyrimo temą pasirinkau nesiekdama ieškoti „moterų išsilaisvinimo“18 apraiškų19 . Tai vertinu kaip galimybę tam tikru rakursu, tarsi „iš vidaus“ pažvelgti į anuometinio miesto viešąjį gyvenimą20 . Pagrindinei jo raiškos sferai
_____________________________________________________
10 Kiaupa Z. Kauno miesto 1569 m. vartų ir karčemų mokesčiai // Lietuvos miestų istorijos šaltiniai. Vilnius, 1992, t. 2, p. 190.
11 Jurginis J., Merkys V., Tautavičius A. Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos. Vilnius, 1968, t. 1, p. 53–54; Tamulynas A. Vilniaus gyventojų skaičiaus XVII a. viduryje klausimu // Jaunųjų istorikų darbai. Vilnius, 1987, kn. 6, p. 113–116.
12 Pitz E. Stadt (B. Deutschland) // Lexikon des Mittelalters (toliau – Lex MA). München, 1995. Bd. VII, Sp. 2176–2178; Schich W. Stadt (I. Ostmitteleuropa. 2. Hoch- und Spätmittelalter) // Ten pat, sk. 2204–2205; Bogucka M., Samsonowicz H. Dzieje miast i mieszczaństwa w Polsce przedrozbiorowej. Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk–Łódż, 1986, s. 49–62.
13 Schulze H.K. Grundstrukturen der Verfassung im Mittelalter. Stuttgart–Berlin–Köln, 1992. Bd. 2: Familie, Sippe und Gesshlecht, Haus und Hof, Dorf und Mark, Burg, Pfalz und Königshof, Stadt, S. 155–170.
14 „Mūrai, pirkliai ir amatininkai būdingi visų žemynų ir vos ne visų laikotarpių miestams. Bet Europos miestų mūruose gyveno ne tokie pirkliai ir amatininkai kaip kitur. Tai buvo individualūs verslininkai. Jie mokėjo mokesčius ir atlikinėjo prievoles, bet jie ir rinko savo valdžią, kuri klausė tik šalies senjoro. Jie turėjo savo įstatymus ir teismus.“ – Gudavičius E. Kultūrinio Lietuvos elito atsiradimo sąlygos // Kultūros barai. 1993, nr. 4, p. 63.
15 Kiaupa Z. Lietuvos miestш savivalda XIV–XVIII a. // Lietuvos heraldika / sudarytojas ir parengлjas E. Rimрa. Vilnius, 1998, p. 167–168.
16 Vidinei miestų istorijai tyrinėti itin reikšmingomis laikytinos Teismų bylų knygos (daugiausia XVI a. pabaigos kopijos), taip pat per dvidešimt LM išlikusių Vilniaus pilies teismo 1542–1564 m. knygų – Kiaupienė J. Vilniaus vietininko Stanislovo Hamšėjaus 1559–1564 m. teismo knygos // Lietuvos miestų istorijos šaltiniai. Vilnius, 1992, t. 2, p. 64–65. Darbe naudojausi jau publikuota LM medžiaga bei Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomais mikrofilmais.
17 Kiaupa Z. Kauno miesto senojo archyvo likimas // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija. 1973, t. 2(43), p. 125–138; Kiaupa Z. Kauno miesto vaitas ir jo aktų knygos XVI a.–XVII a. pirmojoje pusėje // Lietuvos miestų istorijos šaltiniai. Vilnius, 1988, t. 1, p. 25–46.
18 Būtent taip V. Kavolis apibūdina M. Lietuvio samprotavimus apie bajorių padėtį XVI a. viduryje – Kavolis V. Žmogus istorijoje, p. 369.
19 Apie nesamą „moterų emancipaciją“ viduramžiais bei modernių mąstymo kategorijų „primetimą“ praeičiai žr.: Opitz C. Emanzipiert oder marginalisiert…, S. 25, 30, 45; Willoweit D. Die Ungleichbehandlung der Frau im mittelalterlichen Recht. Sozialgeschichtliche, rechtsgeschichtliche, soziobiologische Erklärung // Mann und Frau – Frau und Mann (žr. išn. 4), S. 309–310.
20 Apie labilią takoskyrą tarp viešos ir privačios sferų viduramžiais žr.: Sachwörterbuch der Mediävistik / hrsg. von P. Dinzelbacher. Stuttgart, 1992, S. 595. Mūsų istoriografijoje jau yra pateiktos Vilniaus viešojo gyvenimo |
dizainas ir programavimas giriaus