Marksizmas-leninizmas su savo sinchronine pasaulio istorijos koncepcija (viso pasaulio tautos ir regionai juda per penkias formacijas į komunizmą) negalėjo kelti civilizacijų santykio problemos. Priešingai, sovietinė istoriografija iš esmės rėmėsi maskvocentriniu pasaulio istorijos vaizdiniu, todėl visame SSSR ir lietuvių istorijos moksle buvo gyvos arba atgaivinamos senosios rusų istoriografijos tradicijos. Lietuvoje buvo tęsiamos ar naujai atgijo netgi tam tikros baltofilinės tendencijos, kurių autoriai išsakė kaip tam tikrą švelnią opoziciją stalininei istoriografijai⁴³. Tačiau oficialiajai sovietinei ideologijai tai buvo labiau priimtinesnė koncepcija nei fundamentalus europocentrizmas – juk maskvocentrizmą ir baltofiliją vienijo ta pati antivakarietiška nuostata. Taigi civilizacinei problematikai sąlygos Sovietų Sąjungoje buvo visiškai nepalankios.

Manytume, kad iš socialistinės ideologijos kylančio pasaulio istorijos vaizdinio faktorium galima iš dalies paaiškinti ir net kai kurias pokarines Lenkijos istoriografijos tendencijas. Jerzy Ochmańskio „Historia Litwy”¹⁴ ir šiandien tebėra geriausia Lietuvos istorija. Metodologijos požiūriu pirmą sykį parašyta integrali procesų ir struktūrų istorija. Tačiau joje Lietuva yra tarsi resperse, tarsi atskira istorinė monada, neįtraukta nei į Europos, nei į regiono kontekstą. Tipologinių svarstymų nėra. „Draugiškai” atsisakyta ne tik polonizacijos problemos (arba tiksliau – nesvarstoma šio proceso reikšmė civilizacijos pobūdžio problematikai), bet neaptarta ir LDK europeizacijos problematika. Taigi LDK civilizacijos pobūdis liko už aptarimo ribų.

Išvada: istoriografija konceptualiai iki pat paskutiniųjų metų nebuvo kiek ryškiau pažengusi nuo 1845 m. J. Jaroszewicziaus ir 1921 m. F. Koneczny koncepcijų, kurios ir liko nepratęstos bei neišplėtotos.

4. Naujos koncepcijos paieškos

Dabartinę rusų istoriografiją apžvelgta situacija, atrodo, patenkina. Baltarusių istoriografija gimsta, tačiau, kaip ir būna jauniems, bręsdama blaškosi ir iš tikrųjų atitinka XIX a. vidurio ar antrosios pusės istoriografijos teorinį ir ideologinį lygmenį, kai generalizuojančia tyrimo programos idėja tampa nacionalizmas. Įdomiausia, kad baltarusių istoriografijoje atsigriebti bandoma ne stipriųjų, rusų ar lenkų, o lietuvių istorinio paveldo sąskaita.