| Terleckui ir Nijolei Sadūnaitei) pavyko susitikti su SSRS viešinčiu prezidentu Ronaldu Reaganu ir įteikti jam pareiškimą, prašantį kalbantis su Gorbačiovu priminti jam vidinę būtinybę pačiai SSRS paskelbti slaptuosius Molotovo–Ribbentropo pakto protokolus ir viešai atsisakyti grobuoniškos Stalino politikos6. Istorikai atsilieka ne tik nuo kovotojų už Lietuvos laisvę (nuo šių „ekstremistų“ pirmaisiais mėnesiais nesyk pabrėžtinai atsiribojo ir įtakingi Sąjūdžio (toliau LS) iniciatyvinės grupės nariai), už juos daug didesnį pasitikėjimą kalbant apie seną ir neseną istoriją Lietuvos žmonių akyse jau kuris laikas turi rašytojai7, ką jau kalbėti apie įvairias Rusijos istorikų ir intelektualų publikacijas sąjunginėje spaudoje, pusiau legaliai tarp Lietuvos žmonių žaibiškai plintančią Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“ ar bepradedamus spaudoje skelbti vienaip ar kitaip nuo režimo nukentėjusių žmonių atsiminimų fragmentus. Tuo tarpu išeivijos veikėjai pastebi Lietuvoje ženklų nuotaikų ir mąstymo pokyčių atsilikimą ne tik nuo Estijos, bet ir nuo Armėnijos ar Ukrainos8.
Situacija akivaizdžiai keičiasi rugpjūčio pradžioje, kai 17-ajame „Sąjūdžio žinių“ numeryje išspausdinami estų jau birželį paskelbti ir imti komentuoti pilni sovietų–nacių susitarimų tekstai. Į varžytines dėl slaptųjų protokolų komentavimo įsitraukia visi svarbieji oficiozai – „Komjaunimo tiesa“, „Vakarinės naujienos“, net „Tiesa“ ir TASS-ELTA. Nors oficialiuose sovietų valdžios komentaruose lyg dar siūloma kritiškai žiūrėti į skelbiamų dokumentų patikimumą, po rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio surengto pakto paminėjimo Vingio parke (ir paskirų Sąjūdžio grupių – kitose Lietuvos vietose) ir viešų jo atgarsių vargu ar daug Lietuvoje liko sveiko mąstymo žmonių, abejojančių dėl protokolų tikrumo ir pragaištingos jų reikšmės. Minėtasis mitingas ne tik nacionalinio atgimimo procese, bet ir Nepriklausomybės atgavimo byloje buvo lūžinis daugybe prasmių. Tai pastebi netgi toks paviršutiniškas ir tendencingas įvykių stebėtojas kaip Anatolis Lievenas:
Tiesa apie Pabaltijy penktajame dešimtmetyje vykdytus trėmimus ir visą žudynių apimtį tam tikra prasme pakenkė sovietų valdžiai, tačiau svarbiausias dalykas, ją sužlugdęs, žinoma, buvo tiesa apie Molotovo–Ribbentropo paktą ir apie Pabaltijo aneksiją 1940 metais.9
Pirmiausia, nepaisant visų administracinių organų pastangų, sušvelnėjo, o kai kuriais atžvilgiais ir visai išnyko atvira priešprieša tarp „ekstremistų“ (pirmiausia LLL) ir Sąjūdžio. Nors mitingas ir įvyko Vingio parke, o ne Gedimino aikštėje, kur Pakto paminėjimą dar liepos 27 d. buvo pasiskelbusi ruošianti LLL ir kur nuo rugpjūčio 17-osios buvo pradėję badauti (dėl politinių kalinių paleidimo) Petras Cidzikas ir Algimantas Andreika, tačiau Iniciatyvinės grupės įgaliotam prof. Vytautui Landsbergiui buvo leista apie pirminės mitingo vietos pakeitimą pranešti per LTV (pirmas formalus LS pasirodymas televizijoje), Antanas Terleckas LLL vardu pareiškė, kad Lyga eisianti ten, kur ir Sąjūdis, nes „mūsų tikslai tie patys – Nepriklausoma Lietuva“10. Pradėdamas mitingą
_________________________________________________
6 Baltijos šalių kelias į Nepriklausomybę, 1987–1989 metai: įvykių kronika / sud. Vytautas Skuodis. Vilnius: LGGRTC, 1997, p. 57.
7 Anuometinę rašytojų ir istorikų „kovą dėl istorijos“, vykusią daugiausia „Literatūros ir meno“ puslapiuose, šiek tiek atspindi šis straipsnių rinkinys: Istorinės prozos byla / sud. Liudvikas Gadeikis. Vilnius: Vaga, 1988. Naujausios istorijos klausimais istorikų munduro garbę deramai apginti tuomet tepajėgė Alfonsas Eidintas, ypač ėmęs populiarėti dėl publikacijų apie prezidentą Smetoną. Eidintas dar 1987 m. balandį „Literatūroje ir mene“, galima sakyti, drąsiai iškėlė slaptųjų protokolų problemą ir praktiškai parodė, kaip tikrasis SSRS–Vokietijos derybų turinys atsispindi oficialiojoje istoriografijoje.
8 Plg. Kęstučio Girniaus pastebėjimus 1988 m. rugpjūtį // Metmenys, Nr. 55, p. 165–167.
9 Lieven A. Pabaltijo revoliucija: Estija, Latvija, Lietuva – kelias į nepriklausomybę. Vilnius, 1995, p. 233. |
dizainas ir programavimas giriaus