Prancūzų sociologinė mokykla labai didelę įtaką turėjo L. Vygotskio kultūrinės IP koncepcijai. Tačiau tą IP traktuojama ne kaip atskira psichologijos šaka, o kaip psichologijos metodologinis principas. Net lyginamieji beždžionių, primityvių bendruomenių žmonių ir vaiko raidos tyrimai buvo atliekami ne kaip istoriniai psichologiniai, o tam, kad būtų įrodytas žmogaus psichikos socialinis kultūrinis istorinis determinuotumas /29-31/. A. Asmolovas /26/ šį Rusijos psichologijos "aukso" amžiaus laimėjimą vertina kaip kultūros istorijos koncepciją (kultūra čia suprantama kaip ženklų ir simbolių, valdančių elgesį, sistema), kaip humanitarinių mokslų (kultūrologijos, lingvistikos, psichologijos, etnopsichologijos ir pan.) metodologiją. L. Vygotskio idėjas toliau mėgino plėtoti A. Leontjevas /39/ ir A. Lurija /39/, tačiau savo mokytojo nepranoko, o mėgindami L. Vygotskio koncepciją sujungti su marksizmu ir leninizmu ją tiesiog suvulgarino. Įkvėpimo pagautas, A. Lurija psichologiją pavadino net istorijos mokslu, rašo tokio pavadinimo straipsnį bet prie to pavadinimo skliausteliuose vis dėlto prideda paaiškinimą "psichinių procesų istorinės prigimties klausimu" /40:31 p./.

3. Nuo "tautų psichologijos" prie "IP"

Dėl istorijos ir psichologijos metodologijų dichotomizacijos susiformavo dvi IP tradicijos, nors pastaraisiais metais jos ir suartėjo bei susipynė. Pirmoji tradicija formavosi dėl istorijos mokslo įtakos kartu su literatūra, vėliau su etnografija ir kultūros istorija. Mėginta įsivaizduoti praeities tautų

Istoriškasis IP variantas puikią dirvą rado prancūzų "Analų" mokykloje, kurios pagrindėjai M. Blokas, L. Fevras, F. Brodelis bei pasekėjai M. Mandru, Ž. Le Gofas, Ž. Diubė, Ž. Movre ir kiti akcentavo būtinybę tirti istorijos žmogiškąjį turinį, jo dvasinę egzistenciją. Ypač norėtųsi išskirti L. Fevrą (1878-1956), mediavistą, kuris išsamiai aprašo viduramžių prancūzų asmenybės, gyvenimo būdo, mąstymo, suvokimo ir net emocinio jautrumo ypatumus /8, 9/. Jis manė, kad IP yra istorijos mokslų disciplina.

Po poros dešimtmečių IP tematika susidomėjo ir rusų istorikai /45, 46/. Aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais B. Poršnevas surengė diskusiją, kurios pagrindu 1974 m. išleido straipsnių rinkinį "Istorija ir psichologija" /40/. 1987 m. žymus rusų mediavistas A. Gurevičius /32, 35/ organizuoja seminarą IP klausimais. Seminaro diskusijos apibendrintos tęstiniame leidinyje "Odisėjas. Žmogus istorijoje" /43/.

IP psichologinė tradicija išsirutuliojo iš psichologų profesionalų veiklos, nors, pavyzdžiui, V. Vunto veikalas artimesnis istorinei tradicijai. Tačiau 1948 m. atspausdinamas prancūzų psichologo I. Mejersono veikalas "Psichologinės funkcijos ir tvariniai" /51/, kuris tapatinamas su IP gimimu. I. Mejersonui didelę įtaką turėjo jau minėtos prancūzų sociologinė ir genetinė mokyklos. Pagrindinė psichologo, pasišventusio istoriniams tyrimams, paskirtis - savo mokslo procedūras pritaikyti neįprastos eksperimentinei psichologijai medžiagos analizei. Nauju aspektu iškyla psichologinio matavimo, psichinių procesų ir veiklos produktų santykio, ženklo prigimties ir pan. problemos. Fundamentinis psichologinės analizės vienetas I. Mejersonui yra "veiksmas". IP tiria psichines funkcijas ir jų raidą analizuodama kalbą, socialinius institutus, religiją, mitus, techniką, mokslą ir meną. Istorijos vyksme būtina išskirti psichologinį komponentą. Veikdamas žmogus kuria ir savo psichines funkcijas, išreiškia save kūriniais, o kūriniai veikia patį žmogų.

I. Mejersono IP tradiciją tęsia jo mokinys Ž. P. Vernanas /28/, kurio pagrindinis interesų objektas - šiuolaikinio racionalaus mąstymo kilmė (jo pradžia siejama su Senovės Graikijos VI a. p. m. e.).