Įvadas
Nacių politika Lietuvos pramonės srityje išsamiau ir objektyviau netyrinėta. Istorikų ir ekonomistų veikaluose1 daugelis nacių vykdytos ūkinės politikos aspektų arba visai apeinami, arba pateikiami paviršutiniškai; beje, kadangi dauguma šių darbų išleisti sovietmečiu, jie taip pat gana ideologizuoti. Ypač kritiškai vertintina istoriografijoje pateikiama Lietuvos pramonės statistinė analizė: dauguma statistinių duomenų paimti iš menkaverčių ir abejotinų šaltinių. Būtent šioms istoriografijos spragoms užpildyti ir skirtas šis darbas. Šioje publikacijoje, remdamiesi okupantų oficialiąja statistika ir kitais šaltiniais, pamėginsime išsamiau ir objektyviau pažvelgti į nagrinėjamą problemą.
1. Pramonės pajungimas karo tikslams
Nuo pat pirmųjų Lietuvos okupacijos dienų naciai siekė pajungti vietos pramonę Reicho ir Wehrmachto poreikiams tenkinti. Vadovaudamosi ekonominio Rytų štabo vadovo maršalo H. Göringo 1941 m. liepos 27 d. ir vėlesniais įsakais2 visas stambesnes sovietų valdžios nacionalizuotas vietinės pramonės įmones netrukus pasisavino įvairios vokiečių monopolinės bendrovės: „Die Berg – Hüttenwerksgesellschaft Ost“ („Rytų kalnakasybos ir metalurgijos bendrovė“), „Ostland – Faser Gesellschaft“ („Ostlando pluošto bendrovė“), „Zentralhandelsgesellschaft Ost“ („Centrinė prekybos Rytuose bendrovė“), „Energieversongung Ostland Gesellschaft“ („Ostlando energijos tiekimo | 
dizainas ir programavimas giriaus