vai keiksnodavo Centrą ar dėdavosi tautiškumo gynėjais. Tai nebūtinai reiškė tikrąsias jų nuostatas, kaip dabar bandoma vaizduoti. Tiesiog visuomeninės erdvės diskursai reikalavo tokios retorikos iš savo dalyvių, kitaip būtų galėjęs sumenkėti jų socialinis statusas. Nepaklusnumas tokiems reikalavimams buvo ne itin toleruojamas. Pakanka prisiminti ambivalentišką, kartais priešišką inteligentijos požiūrį į Tomą Venclovą sovietmečiu. Galima spėti, kad tam tikrame komunikaciniame vakuume (kurio jis pats, tiesa, teigia nejautęs53) T. Venclova atsidūrė ne tik dėl tėvo padėties ir praeities, kaip yra teigiama54, bet ir dėl savito tautiškumo supratimo ir vertinimo, kritiškumo jo atžvilgiu. Tokia nuostata neatitiko tautinio diskurso, netgi griovė jį, todėl buvo vertinama gana nepalankiai. Tai, jog T. Venclovą buvo bandyta įtraukti į griežtai tautinę „Putino grupę“55 rodo, kad ne tėvo padėtis buvo pagrindinė kliūtis bendrauti.

Turint omenyje dvigubo mitologinio lygmens egzistavimą visuomeninėje erdvėje, konformizmo apskritai stiprumas visuomenėje galėjo paradoksaliai skatinti ir tokį visuomeninės erdvės narių konformizmą, kuris buvo priešiškas sovietinei sistemai. Tai priklausė nuo toje srityje vyraujančios priešiškos pažiūros į sovietinę sistemą. Aišku, tai nėra nei vienintelė, nei svarbiausia priešiškumo sovietiniam režimui priežastis. Tačiau ji gali paaiškinti gana plačiai tarp sovietinės Lietuvos inteligentų paplitusį priešinimosi diskursą, savo kūrybinės, iš esmės apolitiškos ir režimui nepavojingos veiklos laikymą rezistencija. Kai manyta, kad ,,kultūros tęstinumas būtinas bet kokiomis, net sunkiausiomis tautos buvimo sąlygomis“56, kultūros kūrimas savaime pradėtas suvokti kaip pasipriešinimas. Tokį suvokimą dar padidino būtinybė visuomeninėje erdvėje rodyti nepalankų požiūrį į režimą. Kartu tokia samprata bent iš dalies neutralizavo nepasitenkinimą per mažu pasipriešinimu, kuris taip pat buvo jaučiamas visuomenėje. Taip pat neatmestina, kad visuomeninė mitologija buvo labai svarbi palaikant savigarbą, kompensuojant priklausomybės nuo režimo sukeltą pažeminimą.

Pragmatinis lygmuo skyrėsi nuo abiejų mitologijų ir lėmė praktinį žmonių elgesį. Skirtumą tarp visuomeninio ir pragmatinio lygmenų gali iliustruoti ištrauka iš V. Kubiliaus dienoraščio: „Teisus mūsų romanistas: menininkas neprivalo reikalauti sau privilegijų. [...] Jei tau valdžia teiks privilegijų, ji pareikalaus už jas atpildo. O menininkas privalo išlaikyti nepriklausomo sprendimo teisę. Šitaip gražiai romanistas šnekėjo, išmeldęs iš valdžios prašmatnų butą ir padavęs pareiškimą importiniams baldams.“57  Prisiminus, kad tas romanistas viešumoje turėjo kalbėti pagal oficialiąją mitologiją, iškyla aiškus visų trijų lygmenų santykio vieno asmens veiksmuose vaizdas.