Nagrinėdamas giminės valdymo mechanizmą, H. Lovmianskis nurodė, jog valdžią galėjo turėti: 1) rinktas ir paveldėtas vienas asmuo — viršininkas, seniūnas; 2) susirinkimas, sueiga. Kadangi apie sueigų buvimą nesą tiesioginės informacijos, jis to klausimo nenagrinėja. Tirdamas viršininkų instituciją, nurodo šaltiniuose pateiktus terminus (seniores, meliores, kunige, nobiles ...) ir mano, kad taip buvo vadinami kilmingieji, o ne giminių vadai. Giminė turėjusi didelę reikšmę, todėl buvę ir jos vadai, tačiau šaltiniai, išskyrus N. Jerošiną, jų nemini, — matyt politiniame gyvenime jie neturėję didesnės valdžios¹⁹.

Giminė turėjusi kelias funkcijas: 1) gynybą nuo išorės priešų, 2) ėjimą į karą; 3) ūkinę veiklą; 4) rūpinimąsi protėvių kulto papročiais. Be šių funkcijų, giminė atlikdavusi ir plėšikiškus žygius, nors jie būdavę už giminės ribų. Žygius rengdavusi atskira institucija — kariauna, suburta vado iš laisvųjų, bekilmių, kai kada ir nelaisvųjų žmonių. Ilgainiui kariaunos susijungdavo, iškildavę stiprūs vadai, kurie siekę ne tik turtų, bet ir didesnės valdžios.

Taigi H. Lovmianskis, remdamasis XII —XIII a. ir vėlesnių laikų duomenimis, bandė rekonstruoti gimininę organizaciją ir jos funkcijas. Jo išvados ne visada nuoseklios, ypač kalbant apie giminės valdymą.

Toliau H. Lovmianskis nagrinėjo baltų gentinės struktūros elementus, perėjimą iš gentinės į valstybinę santvarką, t.y. monarchijos genezę.

Aptardamas politinę geografiją, autorius Lietuvoje išskyrė dvi gentis: Žemaičių ir ankštaičių. Remdamasis įvairiais dokumentais, o ypač ginčo tarp Ordino ir Lietuvos dėl Veliuonos 1413 m. dokumentu, jis nustatė ribas tarp genčių.

Jis taip pat išskyrė žemių ir valsčių ribas. Žemaitijoje buvusi Ceklio, Karšuvos, Medininikų, Knetuvos žemės su valsčiais bei Centrinės, Rytų ir Šiaurės—rytų žemaičių žemės.

Manoma, jog Žemaitijoje buvę 43 valsčiai. Aukštaitijoje buvusios keturios žemės su valsčiais: Lietuvos, Nalšios, Deltuvos ir Upytės²⁰.