tosaka ir raštija (tautosaka - kas pasakyta, raštija - kas parašyta). M. Biržiška savo vadovėlio pirmajame leidime pirmąjį skyrių skiria tautosakai, bet vėliau to skyriaus atsisako, nes išleidžia atskirą tautosakos vadovėlį. Tautosaka pradeda savo vadovėlius J. Gabrys, S. Čiurlionienė, M. Miškinis, A. Iešmanta, bet jos nėra J. Šliūpo, Maironio lietuvių literatūros apžvalgose, V. Zajančkausko vadovėlyje, pokario akademinėse ir Pr. Naujokaičio literatūros istorijose. Tautosaka buvo atskirta nuo literatūros, folkloristika - nuo literatūros mokslo. Suprantama, folkloristika subrendo, tapo savarankiška disciplina. Bet ar prasminga ją eliminuoti iš literatūros istorijos, galima abejoti. Visose literatūros istorijose aprašoma (nors ir fragmentiškai) ir folkloristikos istorija, kalbama apie rašytojų ryšius su tautosaka, bet su pačia tautosaka nesupažindinama. Tenkinamasi faktais ir abstrakčiais konstatavimais. Neaišku, kaip atrodo lietuvių tautosakos visuma ir jos sistema, kaip ji funkcionavo įvairiomis epochomis, o be tokio konteksto neįmanoma kiek prasmingiau įvertinti nei tautosakininkų darbų, nei su tautosaka susijusių kūrinių. Todėl, mano supratimu, reikėtų sugrąžinti tautosaką į literatūros istorijos vadovėlius (kartu paliekant folkloristikai teisę egzistuoti nepriklausomai nuo literatūros mokslo). Tiktai tautosaka literatūros istorijos knygose turi būti aptariama atsižvelgiant į literatūros aiškinimo uždavinius.
II. Kalbų problema Literatūra, sukurta lietuvių kalba, nekelia abejonių - ji priklauso lietuvių literatūrai. Tačiau ne lietuvių kalba parašyta literatūra sudaro įvairiausių keblumų (tiek žvelgiant į ją sinchroniškai, tiek diachroniškai). Jos atsisakę, nuskurdiname visą lietuvių tautos kultūros sampratą, kadangi ta literatūra funkcionavo lietuvių kultūros aplinkoje ir su ja vienaip ar kitaip sąveikavo. O ją visą (ir, be to, nediferencijuotą) pasiėmę, tampame godžiais "litvomanais" ir įžeidžiame kaimynų ambicijas. Taigi kitakalbės literatūros integravimas į lietuvių literatūros istoriją yra labai rimta problema ir ją tenka retkarčiais svarstyti. Ypač ji aktuali, kai kalbama apie senąją literatūrą. Pirmosiose kukliose mūsų literatūros istorijose (Šliūpo, Maironio, Čiurlionienės) apie kitakalbę literatūrą nekalbama. Tiktai Mykolo Biržiškos "Mūsų raštų istorijoje" jau aptariami "Lietuvių raštai gudų ir lotynų kalbomis (ligi XVI-jo amž. pusės, iš dalies ir XVII-XVIII amžiuje)": Lietuvos Metrika, Lietuvos Statutas, Lietuvos Metraščiai, Sarbievijus, Kojelavičius, Jėzuitų mokyklos teatras. Tokios nuostatos ir tradicijos laikomasi Gabrio, Zajančkausko, Kuzmickio, Motiejaus Miškinio vadovėliuose, pokario laikų Lietuvoje išleistose literatūros istorijose, bet, pavyz- |
dizainas ir programavimas giriaus