| roszewkziaus koncepcijos papildymą ir koregavimą. Negana to, F. Koneczny išsamiau pagrindė ne tik LDK civilizacijos atskirumo nuo Lenkijos sampratą, bet ir pirmasis iškėlė nenutrūkstamo ryšio tarp LDK ir naujosios Lietuvos idėją.
Visai kitokio pobūdžio išimtis yra minėtoji Henryko Łowmianskio studija. Genialusis istorikas sukūrė fenomenalią Lietuvos istorijos pradžios koncepciją, nepralenktą iki šiol. Lietuvos ankstyvoji civilizacija buvo menko lygio, tačiau ji buvo lietuviška. Rusiško jos pobūdžio klausimo Łowmianskis net nerado reikalo svarstyti. Antra vertus, H. Łowmianskis rašė Lietuvos atsiradimo istoriją, o ne Lietuvos istorijos sintezę, vadinasi, bet kuriuo atveju išvados ji pakeisti negali: Lietuvos istorija lenkų istoriografijoje neturėjo prasmės. Tendencija tvirtai kalbėti apie Lietuvą kaip istorinį subjektą iki Krėvos sutarties buvo būdinga ir kitiems lituanistiniams tyrimams (kurių kiekybini išsiplėtojimą vaizdžiai parodė VI lenkų istorikų suvažiavimas Vilniuje 1935 m.)29. Tačiau vėlesnį Lietuvos valstybingumą, ypač po Liublino unijos, matė jau tik „federalistai”30. Tiesa, tam tikrą Lietuvos atskirumą po Liublino unijos įžvelgė ir „nuosaikiosios unitarinės” krypties istorikai (šios krypties pradininkas – jau minėtas M. Bobrzynskis), šiuo atskirumu grindę Lenkijos (sic) valstybės silpnumo idėją ir dėl to silpnumo kaltinę uniją su Lietuva31. „Federalistai” po Liublino unijos matė ne tik Lietuvos atskirumą, bet ir valstybingumą – susiformavo koncepcija, kad Liublino unija buvo ne Lietuvos inkorporacija, o federacija, kurios teisinis pagrindas – reali unija32. Tačiau visa tai buvo tradicinė istorizmo metodologijos problematika, valstybės, o ne civilizacijos istorija33. Valstybės idėja istorizme dažniausiai koreliuoja su nacionalizmu. Mūsų aptariami „federalistai” buvo tik švelnesni nacionalistai. S. Zakrzewskio manymu, jeigu Žygimantas Augustas būtų inkorporavęs Lietuvą taip, kaip pageidavo M. Bobrzynskis, tai tada XVII a. „... būtume turėję (t. y. mes, lenkai, - A. B.) ne tik kazokų, bet ir lietuvių maištus”34. Be to, anot Zakrzewskio, Liublino unijos nereikėtų laikyti klaida, nes tos atskiros valstybės nebuvo jau ir tokios atskiros: „... ministerijos buvo ne tokios kaip šiandien – jos buvo per daug priklausomos nuo karaliaus”35. Taigi, jeigu šiuo požiūriu ir pripažįstama Lietuvai istorinio subjekto vaidmuo, tai tik tiek, kiek jis tarnauja didesniam istoriniam subjektui -Lenkijai. O. Haleckis, bene iškiliausias „federalistinės” koncepcijos atstovas, ne tik matė Lietuvos valstybingumą, bet net pasigedo federacinėje vasltybėje trečiojo nario – Rusios36. Maža to, - O. Haleckis bene vienintelis (jei atmesime F. Koneczny vizijas) neapsiribojo valstybės problematika, o brandino civilizacinį požiūrį, vėliau virtusį iškilia, globalinės istorija koncepci- |
dizainas ir programavimas giriaus