Kadangi J. Andropovo asmenybė susijusi su KGB, autorius nemažai dėmesio skiria ir šiai institucijai. Jos padėtis po Stalino mirties iki ateinant J. Andropovui buvo sudėtinga, nes naujoji valdžia įvairiais būdais norėjo kontroliuoti KGB ir sumažinti jo galią. Taip pat pateikiama vertingos informacijos apie šios institucijos funkcijas, tikslus, jai keliamus uždavinius. Glaustai apibūdinami KGB vadovai iki J. Andropovo
(J. Serovas, A. Šelepinas, V. Semičasnij), jų vieta KGB istorijoje. Tačiau iš šios knygos visiškai neaišku, kodėl būtent J. Andropovas 1967 metais buvo paskirtas tokios svarbios institucijos vadovu, juk jis iki to nebuvo labai pasižymėjęs. Vertindamas J. Andropovą kaip KGB vadovą, autorius analizuoja jo, kaip vadovo, teigiamas ir neigiamas savybes, kokiomis priemonėmis sustiprino KGB ir kokių naujovių įdiegė. Autorius, pasiremdamas KGB veiklą reglamentuojančiomis instrukcijomis, sovietinį saugumą įvardijo kaip politinę instituciją, kurios tikslas – garantuoti SSRS santvarkos saugumą. Taigi tai nėra paprasta slaptoji tarnyba, vykdanti tik žvalgybines ir kontržvalgybines funkcijas, o šios sistemos saugumo garantas. Neaišku, kokiais kriterijais vadovaudamasis, autorius pateikė tik tam tikrus KGB veiklos aspektus. Daugiau dėmesio skiriama kontržvalgybinei KGB veiklai, t. y. kovai su Vakarų valstybių specialiosiomis tarnybomis SSRS viduje, pramoniniu, techniniu šnipinėjimu, terorizmu, lėktuvų užgrobimais (paminėtas ir Brazinskų atvejis), agentais ir taip pabrėžiamas KGB gynybinis pobūdis. Reikia pasakyti, kad autorius gana santūriai ir kukliai vertina KGB pasiekimus, nes jis „neva“ sunkiai susidorojo su naujais uždaviniais, kai ryšiai su Vakarais padažnėjo ir SSRS tapo atviresnė pasauliui, ar terorizmu šalies viduje. Autorius teigia, kad Vakarų specialiosios tarnybos SSRS viduje pasiekė daugiau nei KGB užsienyje. Tai prieštarauja istoriografijoje įsigalėjusiai minčiai, kad KGB žvalgybinė veikla Vakaruose buvo plačiai išplėtota ir daug pasiekė, ypač J. Andropovo vadovavimo KGB laikotarpiu. Užsienio istoriografija apie KGB žvalgybinę veiklą pasaulyje yra gausi, o ši knyga tarsi iškrinta iš bendro konteksto. Juk SSRS rėmė teroristus, KGB smarkiai plėtojo dezinformacinę ir propagandinę veiklą pasaulyje, buvo sukurtas platus agentų tinklas. Toks akcentų pasirinkimas leidžia kelti prielaidas, kokie yra tikrieji autoriaus tikslai. Vaizduojant SSRS kaip besiginančiąją pusę, atitinkamai pateisinamos ir visos jos taikytos priemonės prieš vidaus ir užsienio priešus.

Pastebimas autoriaus noras būti objektyviu vertinant J. Andropovo asmenybę. Remiantis įvairiais atsiliepimais, pateikiami tiek teigiami, tiek neigiami jo charakterio bruožai, apsiribojant lakoniškomis išvadomis. Tačiau autoriui nepavyko išlikti objektyviam vertinant KGB veiklą. Turbūt įdomiausia ir kontroversiškiausia knygos dalis, kurioje kalbama apie disidentus ir KGB penktosios valdybos (įkurtos J. Andropovo 1967 m.) kovą su jais. Disidentai ir jų veikla ne tik nuvertinami, bet ir iškraipomi jų tikslai bei motyvai, suteikiant šiai veiklai antivalstybinę prasmę. Tai rodo tokie teiginiai kaip „jų buvo tik kelios dešimtys“, dauguma disidentų yra „bespalvė masė“ (...), „disidentų veikla nekėlė grėsmės nacionaliniam saugumui, kėlė tik nemalonumus“ (202 p.). Tai, kad A. Sacharovas išplatino du šimtus dokumen-