Nekvestionuodami Stalino mirties, TSKP XX suvažiavimo ir slapto TSKP CK prezidiumo laiško reikšmės sociopolitiniams bei sociokultūriniams sovietmečio procesams, šiame straipsnyje bandysime atsakyti į klausimą: ar 1956 m. būtų galima laikyti ir naujų diskursų, polemikos bei „maištų“ prieš nusistovėjusius metodologinius ideologinius riboženklius sovietmečio lietuvių istoriografijoje klostymosi pradžia? O gal negalima taip kategoriškai nustatyti, kada prasidėjo minėti pokyčiai, jie vyko lėtai, praeities tyrinėtojų bendruomenei atsargiai reaguojant į neskubrią, bet nuoseklią sovietinės sistemos kaitą bei oficialaus istoriografinio diskurso eroziją?

Prieš pradedant ieškoti atsakymų į šiuos klausimus reikia trumpai aptarti situacijos, susiklosčiusios sovietinėje lietuvių istoriografijoje iki 1956-ųjų, specifiką.

Formuojantis sovietinės lietuvių istoriografijos pavidalui įvairias ideologines bei metodologines įtampas provokavo keletas savarankiškų, konkuruojančių tarpusavyje nuomonių, kurių autoriai bei reiškėjai skirtingai įsivaizdavo, koks turi būti naujo tipo praeities mokslas. Oficialiojo diskurso išraiška šiuo atveju derėtų įvardyti LKP elito požiūrį į praeitį, už kurio sklaidą tuometinėje intelektualinėje terpėje ir visuomenės istorinėje sąmonėje buvo atsakingas Juozas Žiugžda4. Savarankišką ir kritišką poziciją oficialiojo diskurso atžvilgiu bandė reikšti senosios prieškario istorikų kartos likučiai (Konstantinas Jablonskis, Ignas Jonynas, Augustinas Janulaitis), „idėjiniai komunistai“ (Povilas Pakarklis ir Stasys Matulaitis)5 bei pašalinis istorijos moksle žmogus – Justas Paleckis. Šių personalijų nuomonių sankirtos ir takoskyros, dėl jų kylančios įtampos bei vis didėjantis oficialiojo diskurso spaudimas iki 1956-ųjų kūrė ideologinį ir metodologinį Lietuvos sovietinės istoriografijos pavidalą bei lėmė jo raidos perspektyvas6.

Iššūkiai ir akibrokštai abejojant „ideologiškai teisinga“ lietuvių tautos praeities versija, įtampos tarp konkuruojančių nuomonių viešojoje erdvėje, dramatiška polemika ir ugninga „eretikų“ kritika iš aukščiausių partijos tribūnų – visus šiuos besiformuojančiai istorikų bendrijai būdingus elgesio modelius galima identifikuoti 1944–1956 metų laikotarpį atspindinčiuose įvairių institucijų posėdžių protokoluose ir kituose dokumentuose. Pastarieji, liudijantys apie istorikų bendruomenės formavimosi bene pačiu sunkiausiu XX a. lietuvių tautai laikotarpiu ypatumus, taip pat atskleidžia ir dar vieną, specifinį to meto praeities tyrinėtojų cecho, susitelkusio Vilniuje, bruožą: prasidedantį „atšilimo“ laikotarpį jis pasitiko itin smarkiai „nukrauja

---

4 Oficialųjį sovietinės istoriografijos diskursą apibrėžiame kaip istorikams primetamą pažintinių interesų, koncepcijų, šaltinių tyrimo metodų, dėstymo formų bei praktinės gyvenimo orientacijos funkcijų sistemą, vertusią kurti tam tikro tipo tekstus.

5 Sąvoka „idėjiniai komunistai“ yra pakankamai komplikuota ir dviprasmiška. Šiuo atveju ją taikome apibrėždami konkrečių komunistų partijos narių pastangas savo gyvenime laikytis humanistinių principų ir orientuotis ne į asmeninės naudos vaikymąsi bei pataikavimą partinio elito užgaidoms, o į situacijos išnaudojimą darbui lituanistikos srityje. Tai tik vienas iš galimų „idėjinio komunisto“ sąvokos apibrėžimų. Vieną iš galimų naujų pastarojo fenomeno aptarimo kontekstų siūlo fundamentali Andrzejaus Walickio studija, kurioje kritiškai analizuojama komunistinių idėjų raida. Žr.: Walicki A. Marksizmas ir šuolis į laisvės karalystę. Komunizmo utopijos istorija. Vilnius, 2005.

6 Apie šį sovietinės lietuvių istoriografijos raidos etapą ir jame kildavusias polemikas bei ideologines metodologines įtampas plačiau žr.: Švedas A. Sovietinė lietuvių istoriografija: oficialusis diskursas ir jo alternatyvos (1944–1985 m.). Daktaro disertacija. Vilnius, 2006,
p. 58–98.