2.2. Istorija žurnalistikos ir meno priklausomybėje

Tačiau vaizdas ir garsas yra tik pirmieji ilgame audiovizualinės istorijos determinančių sąraše. Kaip minėta, kuriant audiovizualinę istoriją dalyvauja žmonių grupė, į kurią ne visuomet įeina istorikai. „Sapnas apie tai, kad prie istorinės medžiagos apdorojimo prisidėtų profesionalūs istorikai, tapdami mažų mažiausiai nuolatiniais kultūros ar politikos redakcijų darbuotojais, seniai virto košmaru“, – teigia Achatzas von Mülleris¹⁶. Jis išvardija šias žurnalistų ir istorikų „nesusikalbėjimo“ priežastis:
1. mokslo nesugebėjimas užsiimti savo tyrimų populiarinimu, 2. nuolatinis mokslininkų žiūrėjimas iš aukšto į masinės komunikacijos priemones, 3. menka mokslininkų reakcija į TV produkciją (per maža recenzijų, per mažas pritarimas filmuotai produkcijai), 4. istorikų nesugebėjimas pasakoti, 5. žurnalistikos nesugebėjimas suvokti ir perteikti mokslinių išvadų bei klausimų kompleksiškumą ir taip toliau¹⁷.

Audiovizualinės istorijos kūrėjai dirba remdamiesi tam tikrais kino ir TV žanrais, kuriems būdingi savi dramaturgijos „dėsniai“ (būdvardis „istorinis“ nurodo tik temą, kurią galima perteikti pasitelkus įvairius žanrus)¹⁸. R. A. Rosenstone’as, kalbėdamas apie dokumentinio filmo žanrinius reikalavimus, neapsiriboja vien minėta vizualumo problema. Dokumentinis filmas istorine tema, anot šio specialisto, neturi būti pernelyg statiškas, perdaug „plepus“, tema neturi būti pernelyg kompleksiška, kad nenukentėtų veiksmas ir dinamiška filmo seka. Žodžiu, dokumentinis filmas turi nusilenkti ir antram „tironui“ – dinamikai. „Skaudūs yra tie istorijos aspektai, kurių negalima nei iliustruoti, nei greitai pateikti“, – teigia R. A. Rosenstone’as¹⁹.

Istorijai televizijoje galioja ir bendrosios žurnalistinio darbo taisyklės, be kita ko, nulemtos šios žiniasklaidos priemonės orientacijos į savo auditoriją. Pirmoji jų galėtų būti įvardyta kaip informacijos (šiuo atveju istorinės) naujumas, nes žiūrovus, anot Žyginto Pečiulio, pirmiausia domina naujienos²⁰. Istorinės naujienos – tai visų pirma atradimai: iki tol nežinoti filmuoti šaltiniai ir išskirtiniai liudininkai, naujausių tyrimų duomenys²¹. „Naujumo

___

16 Müller von A. Geschichte im Fernsehen // Handbuch der Geschichtsdidaktik / Hg. K. Bergmann u.a. Kallmayer, 1997, S. 689.

17 Ibid, S. 688–689. Kaip parodė dar 1974 m. publikuotas kai kurių Vokietijos istorijos televizijoje kūrėjų tyrimas, jie nelaiko savęs istorikų konkurentais ir mano esą mokslinių rezultatų „vertėjai“ masinei publikai. Plačiau žr.: Feil G. Zeitgeschichte im deutschen Fernsehen. Analyse von Fernsehsendungen mit historischen Themen (1957–1967). Osnabrück, 1974, S. 69–73.

18 Reikia pažymėti, kad audiovizualinės istorijos veiksnių skirstymas į žurnalistiką ir kino meną kai kuriems skaitytojams gali pasirodyti nepakankamas. „Būtovės slėpinių“ režisierius doc. Algimantas Galinis tiek savo režisūriniais sprendimais, tiek straipsniais ar pasisakymais akcentuoja teatrinės dramaturgijos, kaip televizijos produkcijos veiksnio, idėją. Jis teigia, kad TV žurnalistas pirmiausia turi būti dramaturgas. TV žurnalistikoje matydamas daugiau meninės kūrybos nei žurnalistikos (kaip socialinės informacijos kaupimo ir platinimo veiklos) elementų, šis režisierius griežtai atskiria spaudos žurnalisto amatą nuo TV žurnalisto veiklos (Galinis A. Kokia tebėra ir kokia galėtų būti Lietuvos televizija // Kultūros barai. 2000, Nr. 6, p. 4–8). Iš tiesų A. Galinis „Būtovės slėpinių“ režisūriniais sprendimais įrodo, jog būtent „konfliktinės dramaturgijos“ principas, perimtas iš teatro, leidžia išryškinti įvairias istorinio vyksmo aiškinimo pozicijas ir labiau nei tiriamosios-
-analitinės žurnalistikos metodas TV laidą priartina prie istoriografijos žanro. Tačiau A. Galinio kaip teoretiko mintims iš dalies prieštarauja Vakarų televizijos ir filmo tyrėjų mintys. Anot K. Hickethiero, televizijos kaip meno teorija Vakarų Europoje gyvavo iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Vėliau ši definicija tapo problemiška, nes TV – tai įvairių meninių ir nemeninių formų pasireiškimo erdvė ir tik labai maža jos produkcijos dalis gali pretenduoti į meninę kūrybą. Plačiau žr.: Hickethier K. Film- und Fernsehanalyse. Stuttgart, Weimar, 1993, S. 6–8.

19 Rosenstone R. A. Geschichte in Bildern, S. 74.

20 Pečiulis Ž. Televizija: istorija, teorija, technologija, žurnalistika. LRT Leidybos centras, 1997, p. 193.

21 Knopp G. Geschichte im Fernsehen. Perspektiven der Praxis // Geschichte im Fernsehen, S. 2.