vaizdiniai apie pamatinę tiriamos srities sąrangą, c) bendros vertybės - vaizdiniai apie tyrimų tikslumo ir teorijų „elegantiškumo" laipsnį, d) konkretūs problemų sprendimo pavyzdžiai, iš kurių mokslinės bendrijos naujos kartos mokosi, kaip reikia tirti. Antrąja prasme - tai pirmosios prasmės susiaurinimas iki pavyzdžių (gr. paradigma - pa­vyzdys), pavyzdžiui, Aristotelio "Fizika", Newtono "Pradmenys", Franklino "Elektra", Lavoisier "Chemija".

Istoriografijos raidai paradigmos sąvoką pritaikė vokiečių istorikas J. Rüsenas¹⁰. Istoriografinės paradigmos faktoriais laikomi: a) pažintiniai interesai, b) koncepcijos, c) šaltinių tyrimo metodai, d) dėstymo formos, e) gyve­nimo praktinės orientacijos funkcijos¹¹.

Šios koncepcijos rankiškoji istoriografija buvo pavadinta istorizmu. Nors bent pagal sąmoningą siekį pažinti praeitį, istoriografiją mokslu reikia laikyti jau nuo Antikos laikų, tačiau būtent istorizmas visuotinai pripažįstamas pirmąja moksline paradigma - nuo XIX a. pradžios galima kalbėti apie mokslininkų bendriją, kurią vienija minėti paradigmą formuojantys faktoriai.

Kas gi yra istorizmas? Trumpiausia formulė būtų tokia: tai istoriografijos paradigma, kuri pagrindiniu istori­jos turiniu laiko politiką, o lemiamu jos veiksniu - idėjas ir tas idėjas artikuliuojančių bei įgyvendinančių žmonių veiksmus.

Istorizmo pagrindimu arba paradigminiais veikalais laikoma B. G. Niebuhro „Römische Geschichte" (1811-1812), L. von Rankės "Deutsche Geschichte im Zeitalter der Reformation" (1839-1847), A. Thierso "Histoire de la Revolution Francaise" (1823-1827), F. G. Guizot "Histoire de la Civilisation en France" (1829-1831)¹².

Istorizmas patyrė įvairių evoliucijų (apie jas dar šiek tiek kalbėsime), nutolo nuo klasikinių pavidalų, tačiau išliko iki mūsų dienų. Nūdienos istorizmui, autoritetingu vokiečių istoriko J. Kockos teigimu XVII Tarptautinia­me istorikų kongrese Madride 1992 m., būdinga: 1) nuolatinis domėjimasis atskirybėmis, todėl akcentuojami isto­rikų „individualybių" skirtumai, o ne lyginamumas, 2) socialinės raidos modelis, traktuojantis vystymąsi kaip ne­pakartojamumą, 3) istorijos koncepcija - veiksnių, motyvų ir rezultatų naratyvas, o ne „procesų" analizė, 4) pa­grindinis dėmesys - politikos istorijai, 5) hermeneutiniai tyrimo metodai, 6) socialinių mokslų ir istorijos skirtumų akcentavimas, nulemiantis susidomėjimo sistematiniais istoriniais lyginimais stoką, 7) antimarksistinė, antikairioji, antipozityvioji ir antivakarietiška ideologinė pozicija¹³.

Šiandienos mokslo istorizmas nebepatenkina. Įvairioms neistoristinėms kryptims apibūdinti J. Rüsenas ir kiti var­toja "istorizmo įveikos" (Uberwindung des Historismus) sąvoką¹⁴. Istorizmo įveikos paradigmo -