Galima sutikti su L. Vasiljevu, kad helenizmo ar Bizantijos atveju iš tiesų šimtmečiais vyko tradicinės rytietiškos ir individualistinės europietiškosios struktūrų sintezės eksperimentai (vadinamasis pusinis feodalizmas Bizantijoje – tokios sintezės produktas⁴⁶), kurie iš esmės baigėsi tradicinės rytietiškos struktūros regeneracija⁴⁷. Tiesa, ir šiuo atveju lieka neaišku, ar rytietiškoji struktūra visiškai regeneravo turint omenyje stačiatikiškų Rytų ir Pietryčių Europos šalių socialinės raidos yaptumus. O kalbant apie viduramžių Vakarų Europą apskritai abejotina, ar tai laikytina dar vienu tokiu sintezės bandymu, šiuo atveju, pasak L. Vasiljevo, pasibaigusiu antikinės individualistinės struktūros atgimimu. Labiau įtikina E. Gudavičiaus išvada, kad „kritus Romai antikinės raidos kelias nutrūko. Ši struktūra jau niekados nebeatgimė“⁴⁸, o viduramžiais prasidėjo naujas individualistinės socialinės struktūros, kurios pagrindas – individualus gamintojas, etapas⁴⁹.

Reikėtų pažymėti, kad L. Vasiljevas nepakankamai išplėtojo savo istorinių struktūrinės sintezės eksperimentų koncepciją, apsiribojo minėtais trimis ir netaikė jos kitiems įdomiems ir, atrodytų, būdingiems atvejams. Perspektyviausias, matyt, būtų minėtos koncepcijos taikymas Lotynų Amerikai, nes juk pats L. Vasiljevas apibūdina ten po ispanų ir portugalų kolonizacijos susiklosčiusius visuomeninius santykius kaip hibridinius⁵⁰ (tiesa, tai vėlgi nėra ir negali būti tiesioginis priekaištas rusų istorikui, kadangi Lotynų Amerika nėra nei jo tyrimų objektas, nei jo tekstų pagrindinė tema, tačiau tai ir vėl palieka L. Vasiljevo globalų istorijos modelį nebaigtą). Panašus, nors ir labiau lokalus atvejis, kur minėtą koncepciją taip pat būtų galima pritaikyti, yra Filipinai, kurie, anot L. Vasiljevo, ankstyvuoju kolonializmo laikotarpiu plėtojosi pagal Lotynų Amerikos modelį⁵¹.

Išvados

L. Vasiljevas iš esmės seka Renesanso mąstytojų tradicija ir teigia, kad feodalizmas Vakarų Europoje buvo socialinės struktūros orientalizacija, t. y. nuosmukis, trukęs per visus viduramžius ir pasibaigęs antikos atgimimu kapitalizmo pavidalu. Tai neįtikina. Labiau pagrįsta atrodo M. Blocho ir A. Gurevičiaus postulatus pratęsianti E. Gudavičiaus tezė, kad feodalizmas, dėl alodizacijos pagimdęs individualaus gamintojo ūkį, suteikė Europos visuomenės raidai dar didesnę potenciją. Atkūrus po Didžiojo tautų kraustymosi sugriautą civilizaciją Vakarų Europoje ta potencija realizavosi.

Germanų visuomenės sandara ankstyvaisiais viduramžiais dėl alodizacijos jau iš esmės skyrėsi nuo rytietiškų ankstyvosios valstybės genezės stadijos visuomenių. Todėl priimtina E. Gudavičiaus išvada, kad Vakarų Europos

___

45 Gudavičius E. Europos ikifeodalinė visuomenė. P. 87.

46 Tumelis J. Bizantija // VLE, t. 3, p. 260.

47 Васильев Л. С. Восток и Запад в истории.
Ń. 104–105; Gudavičius E. Naujoji Europa. P. 19.

48 Gudavičius E. „Pastumtos kortų kaladės“ dėsnis. P. 54.

49 Ten pat, p. 54.

50 Васильев Л. С. История Востока. Т. 2, с. 17.

51 Ten pat, p. 20.