■ vystymosi kryptis ■

Nagrinėdamas istorinės sąmonės raidą nuo tradicinės istorinės sąmonės iki genetinės, J. Ruesenas galvoje turi individo ontogenezę. Taigi, jo nuomone, individuali istorinė sąmonė gali evoliucionuoti nuo nekvestionuojamai tradicija besiremiančios ir iš tradicijos natūraliai išplaukiančios tradicinės istorinės sąmonės (tai yra visų kitų istorinės sąmonės formų ir pradžia, ir sąlyga) iki savaimingai tradiciją reflektuojančios ir todėl galinčios ją organiškai bei sąmoningai plėtoti genetinės istorinės sąmonės. Savo ruožtu istorijos didaktika kaip tik ir turėtų puoselėti tokią istorinės sąmonės evoliuciją, kai visos šios keturios istorinės sąmonės formos, būdamos viena kitos sąlyga, sudaro sudėtingėjančią seką.

Tokią programą realizuojanti istorijos didaktika istorijai sugrąžina, tiesa, visiškai kitokiu reflektuotu pavidalu, tradicinę, klasikinę gyvenimo mokytojos funkciją. Pasirodo, kad ir savo disciplinos turinį bei paskirtį permąs-tanti istorija gali tapti disciplina, galinčia ugdyti ne tik būsimą akademinės istorijos specialistą, bet ir demokratinės visuomenės pilietį.

Tai svarbi išvada, kai kalbama apie pranešimo pradžioje minėtą pilietinio ugdymo diegimo į bendrojo lavinimo mokyklas problemą. Aiškėja, kad pilietį ugdyti galima bent dvejopai. Galbūt viena edukacinė strategija ir galėtų remtis vis dar populiarėjančia atskira pilietinio ugdymo disciplina, greta kurios egzistuotų moderniaisiais laikais susiklosčiusi, visų pirma į mokslą besiorientuojanti istorija. Tačiau šalia šios edukacinės strategijos turėtų būtinai rastis dar bent viena. Ją būtų galima vadinti "klasikine", nes jos ašimi būtų savo paskirtį permąstanti ir klasikinį gyvenimo mokytojos vaidmenį pamažu atgaunanti istorija.