Artėjant 1935 m. Klaipėdos krašto seimelio rinkimams, nacionalsocialistinis judėjimas pradėjo iš naujo įgauti vis ryškesnių formų. Tačiau galimybių daryti tiesioginę įtaką krašto politiniam gyvenimui, t. y. Konvencijos ir Statuto numatytomis priemonėmis reguliuoti autonominės valdžios įstaigų veiklą, neliko. Iš uždraustų nacistinių partijų narių buvo atimtos pilietinės teisės – jie negalėjo nei dalyvauti rinkimuose, nei balsuoti. Nepaisant to, kai kurie buvę
CSA nariai nutarė eiti į rinkimus. Tačiau visi CSA nariai dėl duotų Kariuomenės teismo metu parodymų buvo laikomi išdavikais. Taigi nacionalsocialistinio judėjimo atkūrimo darbus atliko ir jiems vadovavo uždraustos SVG partijos nariai ir jai prijaučiantys asmenys.
Nacistinio judėjimo „restruktūrizacija“
SVG vadovybė, tikėtina, gavusi instrukcijas iš Vokietijos, nutarė padalyti judėjimą į dvi dalis:
1) itin kruopščiai užmaskuotą, bet visiškai legalią veiklą Klaipėdos krašto seimelyje pagal kompetenciją;
2) pogrindinį – nacionalsocialistinės propagandos platinimo, „politinio švietimo“, karinio mokymo ir diversinį darbą. Beje, pastarasis neturėjo vieno organizacinio centro, t. y. buvo decentralizuotas – išskirstytas beveik po visas Klaipėdos krašte legaliai veikusias kultūrines ir sporto organizacijas bei sąjungas.
Apie 1935 m. susiklosčiusią situaciją Klaipėdos krašte labai daug pasako žinutė, išspausdinta „Lietuvos žiniose“ 1935 m. rugpjūčio 29 d. Joje pranešama, kad „Klaipėdos krašte ne tik medžiai, sienos ir kelmai ištepti hakenkreuz’ais (svastikomis), bet paskutiniu laiku šiuo Trečiojo Reicho simboliu išpuošta ir daug grybų“21.
Uždaryta SVG partija savo aktyviausios veiklos laikotarpiu (1933–1934 m.), pasitelkusi autonomines įstaigas ir mokyklas, atliko milžinišką krašto nacifikavimo darbą. Nacionalsocializmas Klaipėdos krašte buvo masinis reiškinys ir nei Kariuomenės teismo sprendimas, nei lietuviška propaganda nebuvo pajėgi jį sustabdyti. Nuteistas mirti H. Wannagat 1935 m. balandžio 7 d. laiške, cituodamas M. Liuterį, taip apibūdino tuometinę situaciją Klaipėdos krašte: „Atims iš mūsų kūną, bet Karalystė mums turi likti...“22
Ši citata labai aiškiai patvirtinta faktą, jog nuteisus aukščiausiąją SVG ir CSA organizacijų vadovybę, pats nacionalsocialistinis sąjūdis nebuvo sustabdytas. Garsioji Kauno byla ir teisėsaugos vykdomos sankcijos atliko katalizatoriaus vaidmenį sąjūdžiui pereinant į kokybiškai aukštesnę fazę.
Kaip minėta, visas judėjimas buvo decentralizuotas, o buvę uždraustų partijų nariai pradėjo veikti legaliose vokiečių organizacijose. Nors, reikia pasakyti, iki 1935 m. pabaigos būta atvejų, kai ekscesus rengdavo ir juose dalyvaudavo tik SVG ir CSA nariai, tuomet dar nepriklausę jokiai kitai organizacijai. Tipinis atvejis – Juknaičių rinkimų apygardos būstinės nusiaubimas, kurio pagrindiniai iniciatoriai ir dalyviai buvo devyni CSA (M. Makies, H. Peldzsius, K. Naujoks, A. Dietrich, T. Potschka, M. Gavehn,
G. Lorenz, M. Poszehr, L. Treze) ir devyni SVG (M. Stulgies, G. Grigoleit, W. Srugies, R. Piklaps, O. Rosenscheit, D. Ponelis, M. Gailius, E. Nitsche, W. Tumasas) nariai23. Tačiau tai buvo pavieniai atsitikimai, kurie po 1935 m. rugsėjo 29–30 d. rinkimų nepasikartojo.
___
21 1935 m. rugpjūčio 29 d. VSD spaudos dienynas Nr. 196 // LCVA, f. 394, ap. 6, b. 22, l. 127.
22 1935 m. balandžio 15 d. atsitiktinis agentūrinis pranešimas // LCVA, f. 378, ap. 10, b. 615, l. 202.
23 Įtariamųjų asmenų sąrašas // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1746, l. 9. |
dizainas ir programavimas giriaus