KUR DINGO GEDIMINAIČIAI

Šių metų kovo 10 dieną Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) įvyko tarptautinė konferencija-seminaras „Kur dingo Gediminaičiai?“ Konferencijos organizatoriai: Istorinės atminties akademija (IAA), VU Istorijos fakultetas (VU IF) ir VU TSPMI. Vienas iš renginio vedėjų prof. Raimundas Lopata pagrindiniu šios konferencijos iniciatoriumi įvardijo IAA, kurios vadovas, kitas konferencijos vedėjas prof. Alfredas Bumblauskas. Anot R. Lopatos, IAA „imasi surinkti mūsų visų istorinę atmintį, prisiminti Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją plačiąja prasme“. A. Bumblauskas pabrėžė, kad vienas iš pagrindinių tikslų yra istorinių tyrimų ir projektų rengimas, kurie aktualintų praeitį dabarčiai.

Konferencijoje dalyvavo mokslininkai iš keturių šalių: Lenkijos, Ukrainos, Gudijos ir Lietuvos. Istorikas iš Rusijos prof. dr. Michail
M. Krom ir prof. habil. dr. Jan Ostrowski iš Lenkijos dėl objektyvių priežasčių atvykti negalėjo. Dėl to vietoj lauktų vienuolikos pranešimų nuskambėjo devyni.

Renginį pradėjo A. Bumblauskas pranešimu „Kodėl taip mažai žinome apie Lietuvos kilmingųjų likimus?“ Profesorius aptarė „penkis užmaršties slenksčius“ bandydamas atsakyti į pranešimo pavadinime suformuluotą klausimą. Plačiau buvo apsistota prie antrojo „slenksčio“, dėl kurio daugiausia diskutuojama visuomenėje. Lietuvių tautinį atgimimą inspiravęs valstietiškas ir etnokultūrinis modelis atsisakė ne tik kilmingųjų, bet ir visų Adomo Mickevičiaus sanklodos lietuvių. Anot A. Bumblausko, Maironio atlikta mūsų praeities modelio korekcija buvo įtvirtinta A. Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje. Pastarasis modelis Gediminaičių dinastijos Jogailaičių šakos pabaigą ir visa tai, kas yra po Liublino unijos bei Žygimanto Augusto mirties, iš esmės paliko už istorinės sąmonės ribų. Pranešėjo nuomone, ši XVII–XVIII a. „duobė“ mūsų savimonėje akivaizdi. Tai, kad XVII–XIX a. laikotarpis dažnai buvo įvardijamas „lenkiškuoju nuosmukiu“, arba „lenkmečiu“, nulėmė, jog valstietiškas tautinis atgimimas apsiėjo be bajorų ir kitų kilmingųjų. O lenkakalbė Lietuvos bajorija modernėjo su modernia lenkų tauta. Profesorius konstatavo, kad mūsų istorinėje atmintyje nėra bajorijos, „todėl mūsų istorinė sąmonė, jeigu kalbame apie Gediminaičius, apsiriboja tik Gedimino paminklu“.

Antrasis savąjį pranešimą „Kodėl taip mažai žinome apie Lietuvos kilmingųjų ištakas: Gediminaičių genezė“ pristatė prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius. Profesorius į iškeltą klausimą atsakė iš karto: „Apie atsirandančių valdovų ištakas yra nežinoma arba labai mažai žinoma, nes tuomet nebuvo arba buvo labai mažai rašoma. Ėmus rašyti, tam tikra tradicija užsifiksuodavo legendų pavidalu.“ O Lietuvos atveju, kur rašto sklaida vėlavo, legendinėje tradicijoje centrinę vietą užėmė garsi romėnų tauta. Vėliau E. Gudavičius pabrėžė, kad neužfiksuota raštiškai žodinė tradicija veikiausiai nutrūko ties Jogaila, todėl apie Gediminaičių šaknis tenka spręsti iš netiesioginių duomenų. Šiuo atveju profesorius rėmėsi ankstyvųjų viduramžių germaniš-