Taigi kultūra kontrolinėje veiklos sistemos hierarchijoje užima aukščiausią padėtį: joje daugiausia informacijos ir mažiausia energijos. Ta informacija yra koduojama simbolių sistemose ir yra jų reikšmė. „Kultūriniai objektai yra simboliniai kultūrinės tradicijos elementai, idėjos arba tikėjimai, ekspresyviniai simboliai arba vertybiniai pavyzdžiai (...).“³⁹ Cliffordas Geertzas, kuris T. Parsonso kultūros teoriją vadina „mūsų vienu galingiausių intelektualinių įrankių“⁴⁰, taip aprašo T. Parsonso indėlį į kultūros teoriją: jis „sukūrė kultūros, kaip simbolių sistemos, sąvoką, kuria žmogus suteikia reikšmę savo patirčiai. Simbolių sistemos, kurios yra žmogaus sukurtos, bendros (angl. shared), konvencionalios, struktūrintos ir, žinoma, išmoktos, suteikia žmonėms reikšminį karkasą (angl. meaningful framework) orientacijai vienas kito atžvilgiu pasaulyje ir savyje. Būdamos tuo pačiu metu ir socialinės sąveikos produktai, ir determinantės, jos santykiauja su socialinio gyvenimo procesu taip, kaip kompiuterio programa santykiauja su jo operacijomis, genetinė spiralė – su organizmo vystymusi, brėžiniai – su tilto statyba, partitūra – su simfonijos atlikimu, arba (naudojant proziškesnę analogiją) receptas su pyrago kepimu: simbolių sistema yra informacijos šaltinis, kuris tam tikru išmatuojamu mastu suteikia formą, kryptį, specifiką ir prasmę (angl. shape, direction, particularity, and point) nenutrūkstamam veiklos srautui“⁴¹ .

T. Parsonso požiūriu, kultūra kaip veiklos sistemos posistemis pati yra sistema. Taigi ir jai galima taikyti keturių funkcijų (arba AGIL – pagal pirmiau išvardytų funkcijų angliškų pavadinimų pirmąsias raides) analitinę schemą. Pagal jų atliekamas funkcijas ir kodus, kultūroje, kaip veiklos sistemos posistemyje, T. Parsonsas skiria pažintinius, „ekspresyvinius“, reguliacinius („moralinius“) ir konstitucinius (religinius) simbolizmus.

AGIL schema gali būti taikoma ir kitiems veiklos sistemos posistemiams analizuoti. Taikydamas ją socialinei sistemai, T. Parsonsas jos sudėtyje skiria ekonomiką (adaptacijos funkcija), politiką (tikslo pasiekimo funkcija), bendruomenę (integracijos funkcija) ir socialinės sistemos kultūrą, kurią techniškai dar vadina „fiduciarine sistema“, – kad kultūra kaip socialinės sistemos posistemis nebūtų painiojama su kultūra kaip veiklos sistemos posistemiu. Diferencijuotose socialinėse sistemose fiduciarinę sistemą reprezentuoja specializuotos kultūrinės institucijos ir specializuoti socialiniai „intelektualų“ vaidmenys (seniausi jų yra žynio, raštininko, mokytojo). T. Parsonso veiklos (ir socialinės sistemos) struktūros analizę reziumuoja paveikslas.

___

39 Parsons T. The Social System, p. 4.

40 Geertz C. The Interpretation of Cultures. New York: Basic Books, 1973, p. 254.

41 Ibidem, p. 250.