Šaltiniuose ir istoriografijoje iškyla šio straipsnio tyrimo objekto pavadinimo problema. Tarpukario Vilniaus spaudoje vartojami ir kitokie šv. Kotrynos parapijos pavadinimai – „Senoji stačiatikių bažnyčia“, „Vilniaus šv. Kotrynos patriarchinė parapija“, „Vilniaus šv. Kotrynos patriarchinė bendruomenė“. Terminų painiava susidarė dėl aiškiai neapibrėžto minėtos parapijos juridinio statuso (žr. 2 ir 4 poskyrį).

Šio straipsnio tikslas, pasiremiant išanalizuota medžiaga, – apibrėžti opozicijos Lenkijos stačiatikių bažnyčiai susidarymo Vilniaus krašte priežastis; atskleisti promaskvietiškos Vilniaus
šv. Kotrynos parapijos įkūrimo aplinkybes, bandymų ją legalizuoti problemą, išskirti svarbiausius parapijos tikslus bei veiklos bruožus; išanalizuoti pagrindines minėtos bendruomenės narių nuostatas kanoninio pavaldumo klausimu; akcentuoti parapijos veiklos padarinius.

1. Opozicijos Lenkijos stačiatikių bažnyčiai susidarymo Rytų Lietuvoje priežastys

Nesutarimai Rytų Lietuvos stačiatikių gretose kilo po to, kai ši teritorija 1920–1939 m. buvo integruota į Lenkijos Respublikos sudėtį. Iki Pirmojo pasaulinio karo Rusijos imperijos sudėtyje egzistavo 1839 m. įkurta Lietuvos stačiatikių vyskupija (daugiausia Kauno ir Vilniaus gubernijų ribose), kurios administracinis centras buvo Vilniuje, priklausiusi Rusijos stačiatikių bažnyčios jurisdikcijai. 1914–1918 m., vykstant Pirmajam pasauliniam karui, vyskupijos vadovybė ir dalis dvasininkų pasitraukė į atokesnes Rusijos gubernijas. 1917 m. Lietuvos stačiatikių vyskupija nominaliai [dėl vokiečių okupacijos – aut. pastaba] tapo pavaldi po daugiau kaip 200 metų pertraukos atkurtam Maskvos patriarchatui⁷.

Pirmaisiais pokario metais į Vilnių ėmė grįžti į Rusijos gilumą pasitraukę, taip pat bolševikų persekiojami stačiatikių dvasininkai. 1918–1920 m. Rytų Lietuvoje pamažu buvo atkuriama Maskvos patriarchatui lojali bažnytinė organizacija, vadovaujama laikinojo Lietuvos ir Vilniaus vyskupo Eleuterijaus (Dmitrijaus Bogojavlenskio). 1917–1921 m. jis buvo laikinai einantis Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių vyskupo pareigas. 1919 m. sausio 1 d. Eleuterijaus iniciatyva pradėjo dirbti Lietuvos stačiatikių vyskupijos taryba (toliau – LSVT).

1920 m. Rytų Lietuvą prijungus prie Lenkijos, ikikarinės Lietuvos stačiatikių vyskupijos teritorija (daugiausia buvusių Vilniaus ir Kauno gubernijų žemės) buvo padalyta tarp dviejų valstybių. 1922 m. Lenkijos stačiatikių bažnyčia, remiama Lenkijos vyriausybės, ėmėsi integruoti Vilniaus krašto stačiatikius į savo struktūrą. 1923 m. Vilniaus miestas tapo Varšuvos stačiatikių metropolijai pavaldžios Vil

___

6 Lietuvos valstybės istorijos archyvo Vilniaus stačiatikių vyskupijos dvasinės konsistorijos fondas (f. 605).

7 1700 m. Maskvos patriarcho pareigybę panaikino Rusijos caras Petras I. Iki 1917 m. Rusijos stačiatikių bažnyčios galva buvo caras, valdęs ją per paties skiriamą Švenčiausiąjį sinodą, kurį sudarė pasaulietis sinodo oberprokuroras ir nariai dvasininkai. Maskvos patriarchatas buvo atkurtas 1917–1918 m. įvykusiame Rusijos stačiatikių bažnyčios visuotiniame susirinkime.