Aptardamas XIII a. baltų ūkinę valdą, autorius teigė, kad arimas, šienaujama pieva ir dreves buvo privati nuosavybė, o kiti naudmenys - bendri. Ūkinę valdą sudarantis arimas vadinamas žagre. Mažoji šeima turėjo vienos žagrės ūkį. Tai nebuvo tiksliai apibrėžtas arimo gabalas, bet, esant panašioms sąlygoms ir apdirbimo lygiui, plotas apytikriai buvo vienodas. Kintant ekonominiams ir visuomeniniams santykiams, žagrės plotas taip pat kito¹⁰. Lietuvoje vienkinkę žagrę sudarė 11 ha, o viena dvikinkė žagrė atitiko valaką (apie 21.36 ha). Prūsijoje ir Livonijoje žagrė atitiko 17 ha.

H. Lovmianskis nesutiko su istorinėje literatūroje vyravusia nuomone, kad XIII a. Lietuvoje naudota lydiminė-pūdiminė žemdirbystės sistema. Esant šiai sistemai, viena šeima turėtų valdyti apie 90 ha žemės, o tai neįtikinamai didelis plotas, reikalaująs daug darbo jėgos. Be to, jis rėmėsi valakų reformos duomenimis, kur žemdirbystės pagrindu imama trilaukė sistema. Vadinasi, ji Lietuvoje naudota seniai. Tai patvirtina ir archeologiniai duomenys.

Tirdamas žemės ūkio apdirbimo techniką, autorius nurodė, kad ji nebuvo tokia jau primityvi. Štai Lietuvoje vyravo mediniai noragai, o Žemaitijoje, matyt, būta ir geležinių.

Taip pat naudotos akėčios, dalgiai, pjautuvai ir kiti žemės ūkio padargai. Remiantis duoklių sąrašais, sužinoma apie augintas kultūras, naudotą traukiamąją jėgą¹¹.

Aptardamas baltų gimininės visuomenės struktūrą, H. Lovmianskis rašė, kad visuomeninė nelygybė buvo jau seniausiose tautose. Anot jo, aukštesnioji klasė susidaro dėl natūralios ir visuotinės tendencijos garantuoti palikuonims jų pozicijas. Kitų smukimas tarnybiniu ir pavaldumo atžvilgiu sudarė sąlygas nelaisvųjų klasei atsirasti. Vidurinę klasę sudariusi liaudis - prastuomenė. Tokiu būdu susidaro ponų - žemvaldžių, žemdirbių, valstiečių, kurie gali būti laisvi ir nelaisvi, ir darbininkų, kurie savo ūkio neturėję ir dirbę ponui, luomai¹². Jis taip pat iškėlė klausimus: kokią visuo-