tas iki pat XVI a. vegetavo, o vėliau prasidėjusi jo plėtra buvo labai lėta24. Prie to prisidėjo krašto gamtinių išteklių skurdumas, Karaliaučiaus konkurencija. Iki XVIII a. vidurio į Klaipėdą kasmet atplaukdavo vidutiniškai vos
30–40 jūrinių laivų. Tiesa, nuo XVIII a. vidurio situacija ėmė keistis, Klaipėda netrukus tapo svarbiu medienos eksporto į Vakarus punktu. Prekyba mediena bei su mediena susiję verslai beveik 200 metų buvo svarbiausias miesto ir krašto ekonomikos veiksnys25. Mediena bei netoliese Žemaitijoje perkami linai, sėmenys ir kanapės buvo pagrindinės Klaipėdos eksporto prekės. Pastoviai priklausoma nuo išorės veiksnių, Klaipėda buvo nedidelis uostamiestis, suklestėdavęs tik kilus tarptautiniams konfliktams26. 1861 m. Klaipėda turėjo tik 17 490 gyventojų, o kitų žymesnių prekybos ir amatų centrų krašte nebuvo27.

XIX a. antroje pusėje kraštas – visų pirma jo vienintelis centras Klaipėda – susidūrė su naujais raidos sunkumais. Rimtomis kliūtimis tapo prūsiškiesiems Baltijos uostamiesčiams nepalanki Rusijos muitų politika28 ir savų uostų protegavimas. Itin nepalanki Klaipėdos ekonomikai buvo Rusijos vyriausybės visokeriopai skatinta Liepojos uosto plėtra29. Visa Klaipėdos komercija ir verslas iš esmės priklausė nuo galimybių kuo daugiau tarpininkauti prekiaujant Rusijai ir Vakarams. Protekcionistinė Rusijos politika žlugdė visas viltis siekti „natūraliai priklausančios padėties“30. XIX a. antroje pusėje Liepoja savo vystymosi tempais toli pralenkė Klaipėdą: 1897 m. vasarį Liepojoje buvo 64 500 gyventojų, Klaipėdoje 1900 m. – 20 160. Liepojos uosto eksporto vertė 1900 m. sudarė
132 mln. markių (61,4 mln. rublių), Klaipėdos – 30 mln. markių31 . Kita problema buvo išryškėjusi Klaipėdos krašto izoliacija: čia vėlavo ateiti modernios tiems laikams komunikacijos priemonės. Klaipėdą paskutinę iš svarbesnių Rytprūsių miestų pasiekė geležinkelis32. Pagrindinis konkurentas – neginčijamas provincijos ekonomikos ir kultūros centras Karaliau

---

24 Plačiau apie viduramžių Klaipėdos ekonominę raidą ir potencialą žr. Žukas J. Jūrinių laivų statyba viduramžių Klaipėdoje (1252–1525): prielaidos ir faktai // Klaipėdos visuomenės ir miesto struktūros. Acta Historica Universitatis Klaipedensis. XI. Klaipėda, 2005,
p. 70–83.

25 Žukas J. Klaipėdos ekonominė raida // Klaipėda. Istorija populiariai. Klaipėda, 2002, p. 52. Mediena buvo plukdoma iš Nemuno aukštupio miškų, pagrindinis prekės adresatas tuomet buvo Anglija.

26 Taip buvo, pavyzdžiui, XVIII a. pab. dėl JAV Nepriklausomybės karo susidarius palankiai konjunktūrai arba XIX a. pradžioje, kai 1807 m. (Napoleono karų metu) Klaipėda buvo likusi vienintelis neokupuotas Prūsijos uostas. Didžiausias klestėjimas buvo pasiektas Krymo karo (1853–1856) metais.

27 Vileišis V. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje: ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. Kaunas, 1935, p. 150. Šilutės apskrities urbanizavimo lygis tuomet buvo lygus nuliui, tai buvo grynai agrarinė apskritis. Stebėtina, kad apskrities centru buvo pasirinkta ne Rusnė (1879 m. – 2135 gyventojai), o Šilutė (370 gyventojų) – Caumans U., Esch M. G. Technischer Fortschritt und sozialer Wandel in deutschen Ostprovinzen: Wirkungen der industriellen Entwicklung in ausgewählten Städten und Kreise im Vergleich (1850–1914). Bonn, 1996, S. 30–31.

 28 Tiesą sakant, ne ką geresnė buvo ir Vokietijos muitų politika. Nuo 1879 m. įsigalėjęs protekcionizmas, tenkinęs Vakarų Vokietijos pramonės centrų interesus, buvo žalingas Baltijos jūros uostams. Włodarczyk, min. veik., p. 306. Pasak G. Vilovaičio, „Klaipėda tapo abiejų valstybių ekonominės politikos auka“. Willoweit, min. veik., p. 385.

29 Į Liepoją 1841 m. buvo nutiestas plentas, 1871 m. – geležinkelis. 1873 m. nutiesta geležinkelio linija Radviliškis–Kalkūnai atvėrė Liepojos uostui Rusijos imperijos pietus ir centrą – Zembrickis, min. veik., p. 52.

30 Die Selbstverwaltung der Kaufmannschaft in Memel: Von ihren Anfängen bis zur Gegenwart. Memel, 1929, S. 66.

31 Zembrickis, min. veik., p. 52.

32 Į Karaliaučių geležinkelis buvo nutiestas 1853 m., į Įsrutį, Gumbinę – 1860 m., Tilžę – 1865 m., Klaipėdą – 1875 m. – Tebarth, min. veik., p. 91. Didžiulę ekonominę ir socialinę geležinkelio reikšmę tais laikais rodo Eitkūnų pavyzdys: 1860 m. „Rytų geležinkelis“ ties šiuo pasienio kaimeliu pasiekė Prūsijos–Rusijos sieną. Eitkūnai tuomet turėjo 125 gyventojus, 1914 m. – apie 7000. Ten pat, p. 86–87.