įpareigota surinkti per kaimų seniūnus. Darbui pagreitinti į talką buvo kviečiami rajonų agronomai, mokytojai ir mokiniai. Surinktos ir sugrupuotos atskirų valsčių žinios turėjo būti siunčiamos Darbo tvarkymo departamentui¹⁷.

Ostlando reichskomisaras H. Lohsė 1941 m. spalio 23 d. išleido potvarkį, kuriuo nustatė žemės ūkio samdinių atlyginimą. Remiantis šiuo potvarkiu, metinis kumečių atlyginimas pinigais sudarė 108 – reichsmarkes, kitų samdinių metinis atlyginimas pagal amžių (jaunesnio amžiaus asmenims mokėta mažiau, vyresnio – daugiau) buvo toks: nevedusių samdinių vyrų – 229,40–269 reichsmarkės, netekėjusių samdinių moterų – 97,60–144,40 reichsmarkių. Be atlyginimo pinigais, darbdavys privalėjo kumetį ir jo šeimos narius aprūpinti gyvenamuoju būstu, kuru bei skirti lauką bulvėms ir kitoms daržovėms pasisodinti. Kumečio laikomiems naminiams gyvuliams ūkio šeimininkas privalėjo duoti tvartą ir nustatytą kiekį pašaro. Ordinarijos javais kumetis per metus turėjo gauti 17 cnt: 3 cnt miežių, 1 cnt kviečių, 0,5 cnt žirnių, 2 cnt avižų arba grūdų mišinio ir likusią dalį rugių. Kiti žemės ūkio samdiniai darbdavio privalėjo būti aprūpinti nemokamu gyvenamuoju būstu ir maistu¹⁸.

Minėtas potvarkis iš esmės neišsprendė problemos. Didelis kainų skirtumas, palyginti oficialiąsias su spekuliacinėmis, būtiniausių prekių stoka – visa tai darė samdiniams išmokamą piniginį atlyginimą bevertį ir buvo pagrindinė nenoro samdytis dirbti žemės ūkyje priežastis. 1942 m. rugpjūčio duomenimis, Lietuvoje iš viso buvo apie 214 tūkst. žemės ūkio darbininkų, iš jų 12,9 tūkst. (6 proc.) – administracinis ir kitas techninis personalas,
84 tūkst. (39,2 proc.) – metiniai samdiniai,
24,6 tūkst. (11,5 proc.) – sezoniniai darbininkai, 38,7 tūkst. (18,1 proc.) – piemenys, 5,6 tūkst. (2,6 proc.) – mėnesiui samdomi darbininkai,
30 tūkst. (14 proc.) – padieniai darbininkai, 12,7 tūkst. (5,9 proc.) – pagalbiniai darbininkai ir 5,4 tūkst. (2,5 proc.) – karo belaisviai. Nors būta tiek žemės ūkio darbininkų, Lietuvos kaimui 1942 m., apskričių agronomų duomenimis, trūko apie 92 tūkst. metinių ir sezoninių žemės ūkio darbininkų¹⁹.

Ieškota įvairių būdų aprūpinti žemės ūkį darbo jėga. Lietuvos generalkomisaras A. von Rentelnas 1942 m. kovo 13 d. išleido „Potvarkį dėl darbo jėgų paklausos žemės ūkyje patenkinimo“. Potvarkis įpareigojo visų įmonių vadovus, okupacinei valdžiai nurodžius, iš darbo atleisti abiejų lyčių darbininkus ir tarnautojus, „kurie nuo 1937 metų sausio 1 dienos iki 1940 metų birželio 15 dienos dirbo žemės ūkyje, o po to laiko dirbo ne žemės ūkio darbą“ ir panaudoti darbui žemės ūkyje. Potvarkio 2 paragrafas skelbė: „Padedą dirbti abiejų lyčių virš 14 metų amžiaus ūkininkų šeimos nariai, kurie, apskrities viršininkui (arba apskrities agronomui) tatai nustačius, pasirodo esą nepakankamai apkrauti darbu, Apygardos Komisaro – Socialinės Įstaigos – gali būti paskirti dirbti kitose žemės ūkio darbovietėse. Tas pat taikoma ir tiems kaime gyvenantiems asmenims, kurie, nors ir nėra padedą dirbti ūkininkų šeimos nariai, neturi jokio arba neturi
reguliaraus darbo.“ Nevykdantiems šio potvarkio grėsė laisvės atėmimas iki šešių savaičių arba piniginė bauda iki 1000 reichsmarkių²⁰. Vis dėlto šis potvarkis taip pat neišsprendė pro-

 ___

 17 Dėl darbo jėgos žemės ūkyje // Į Laisvę. 1941, liepos 14, Nr. 18, p. 4.

 18 Amtsblatt des Generalkommissars in Kauen. 1941, Nr. 9, S. 139–143.

 19 1942 m. kovo 19 d. tarpžinybinio pasitarimo žemės ūkio našumo palaikymo bei ūkininkų būklės pagerinimo reikalu protokolas // Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA). F. R-1314, ap. 1, b. 394, l. 4.

 20 Amtsblatt des Generalkommissars in Kauen. 1942, Nr. 13, S. 121.