ninkavimo prievolė nelietė: 1) moterų, žindančių kūdikius arba turinčių 2 ar daugiau vaikų iki 14 metų, nėščių moterų ir ligonių, turinčių valdinių įstaigų gydytojų pažymėjimus. Gydytojų ir slaugytojų personalo šios prievolės taip pat nelietė. Talkininkavimo prievolės paliesti asmenys 1942 m. rugpjūčio 18 d. privalėjo registruotis pas savo burmistrus, o Kauno, Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio miestuose – arbeitsamtuose. Registracija netaikyta visiems dirbantiesiems įstaigose ir įmonėse. Įstaigų ir įmonių vadovai iki 1942 m. rugpjūčio 18 d. turėjo sudaryti šių asmenų sąrašus ir pristatyti juos atitinkamiems burmistrams ir arbeitsamtams. Talkininkai buvo atlyginami pagal nustatytas tarifų normas. Atskiro ūkio valdytojas buvo įpareigotas aprūpinti talkininkus nakvyne ir maistu. Atlikusiems talkininkavimo nuimant derlių prievolę, buvo išduodami pažymėjimai, kurie privalėjo būti rūpestingai saugomi. Nevykdantys šio potvarkio buvo baudžiami priverčiamųjų darbų stovykla ne mažiau kaip tris mėnesius³⁸. 

Siekdami kuo daugiau sumobilizuoti darbo jėgos iš kaimų į priverstinius darbus Vokietijoje bei transporto ir kitas pagalbines tarnybas, okupaciniai valdžios organai nustatė Lietuvos žemės ūkiuose konkrečias darbo jėgos normas. Antai pagal Lietuvos generalkomisaro A. von Rentelno 1943 m. gegužės 10 d. „Parėdymą patenkinti darbo jėgų pareikalavimui žemės ūkyje“, buvo nustatytos tokios darbo jėgos normos (įskaitant šeimos narius), imant pagal atskiras apskričių grupes:

 ___

 38 Potvarkis dėl Lietuvos generalinės srities miestų gyventojų talkininkavimo derliaus nuėmime // Į Laisvę. 1942, rugpjūčio 14, Nr. 188 (349), p. 6.