Suvažiavimą atidarė G. Petkevičaitė. Ji pabrėžė, kad moterys turi parodyti savo susipratimą, kad yra tinkamos tokiam darbui69. Kunigai jai pasiūlė kandidates į prezidiumą, tarp jų turėjo būti ir kunigas. G. Petkevičaitė užsigavo, nes manė, kad tai moterų žeminimas, nuostata, kad jos nesugeba savarankiškai dirbti. Todėl ji pati pasisiūlė pirmininkauti, vicepirmininkėmis pasiūlė S. Kymantaitę-Čiurlionienę ir M. Pečkauskaitę, sekretore – O. Pleirytę-Puidienę, patarėju – teisininką prof. P. Leoną, o kandidatėmis – C. Leonienę, J. Žemaitę70.

Suvažiavime buvo nagrinėjami moterų organizacijų, švietimo, auklėjimo klausimai. C. Leonienė, apibūdindama moterų visuomeninę padėtį Lietuvoje ir kultūrinius uždavinius, nurodė, kad moters padėtis mažai kuo skiriasi nuo vergės: vyrai vieni valdo, tvarko įstatymus ir teisia, o moterų padėtis žemesnė už vyrų, joms atimta daugelis pilietinių teisių. Savo pranešimo pabaigoje ji nurodė, kuo moterys turėtų rūpintis: 1) kad būtų mokytų priėmėjų, 2) kad susirgus būtų galima kreiptis pagalbos į gydytoją, 3) savo švietimu, 4) maisto, drabužių gerinimu, švara, 5) paleistuvaujančių mergaičių gelbėjimu, 6) kova su girtuoklyste, 7) kad moterys aktyviai prisidėtų prie tautiško darbo, 8) organizavimusi, mergaičių mokymusi71. O. Pleirytė-Puidienė nurodė, kad norint moteris išlaisvinti iš tokios vergiškos padėties, reikia organizuotis į vieną moterų sąjungą be politinių ir socialinės padėties skirtumų ir tos organizacijos vardu paduoti peticiją, kurioje būtų išdėstyti reikalavimai sulyginti moterų ir vyrų padėtį, pagaliau susiorganizavus kartu kovoti už tautišką lietuvišką mokyklą.

Karščiausios diskusijos kilo moterų darbo, profesinių sąjungų klausimu. T. Kubilinskaitė skaitė pranešimą apie profesinį moterų švietimą. Įsiliepsnojo katalikiškos ir socialdemokratinės krypčių atstovų ginčas. Suvažiavime pasisakė socialdemokratų atstovas A. Janulaitis. Jis teigė: „Moterys turi prisidėti prie tvarkos pakeitimo. […] Tegul jos nesiskiria nuo vyrų, o jungiasi pagal amatą“72.

S. Kymantaitė-Čiurlionienė perskaitė atsišaukimą į Lietuvos moteris. Suvažiavimo dalyvės, inteligentės ir valstietės, atidžiai ir smalsiai klausėsi kiekvieno pranešimo, pasisakymo. J. Žemaitė rašė: „Priklausė moterėlės visokių skaitymų […] išgirdo visokių ginčų, nepaprastų minčių. […] Kita gal mažai ir tesuprato, bet vis atidžiai klausėsi, vis kažin ko laukė. O kai užgavo apie moteriškių sodiečių skriaudas, tai net triukšmas susirinkime pakilo; užniko moterėlės su ašaromis guodžiantis, savo vargus skaityti, pagalbos šauktis“73. Suvažiavimo vicepirmininkė M. Pečkauskaitė laiške P. Augustaičiui pažymėjo, kad kalbėjo ir sodietės, tačiau jos daugiausia skundėsi dėl vyrų girtavimo, o tarnaitės – dėl ponų išnaudojimo74. J. Žemaitė prisiminimuose nurodė, kad sodietės laukė, reikalavo kokiu nors stebuklingu būdu pašalinti jų vargus, tačiau nesuprato būtinumo šviestis75.

Antrą dieną suvažiavime pasireiškė įvairios srovės. Iš Vilniaus dar atvyko F. Bortkevičienė, M. Putvinskaitė, Matulaitienė, Vincas Kapsukas,

69 O. Maksimaitienė. Pirmieji žingsniai // Tarybinė moteris, 1988, birželis.

70 J. Dektoraitė. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimas, literatūrinė bei visuomeninė veikla // Kultūra, 1936, Nr. 3 (149), p. 288.

71 C. Leonienės referato kai kurios mintys // Naujoji vaidilutė, 1937, Nr. 9(143), p. 392.

72 Lietuvos I Moterų suvažiavimas // „Skardo“ priedas, 1907, Nr. 3, p. 17.

73 J. Žemaitė. Raštai. Vilnius, 1957, t. 5, p. 338.

74 VU bibliotekos Rankraščių skyrius. F. 1, l. 24, l. 33.

75 J. Žemaitė. Raštai. Vilnius, 1957, t. 5, p. 338.