Sovietiniais laikais į istorijos mokslą „įsiveržė“ Juozas Jurginis ir Juozas Žiugžda. Jie diktavo bolševikinę ir prorusišką Lietuvos istoriją. Gal kiek objektyvesnis buvo Juozas Jurginis, bet ir jo požiūris į uniją buvo vien neigiamas ir ne tik todėl, kad ji pražudžiusi bajorišką Lietuvos valstybę. Dėl jos autorius mažiausiai sielojosi. Sekdamas marksistine Vladimiro Pičetos koncepcija, jis teigė, kad unija, įtvirtinusi bajorų privilegijas, tapo stabdžiu socialinei ir ūkinei krašto pažangai, dėl ko žlugo ir bajoriškoji valstybė25. Autorius net neapsižiūrėjo sukeisdamas socialinę 1492 m. Aleksandro privilegiją su to paties kunigaikščio 1501 m. privilegija, kuri ir tapo 1569 m. unijos pamatu.

Anot J. Jurginio, Lietuvos valstybė mirusi pamažu. Jis nesiejo šio ilgalaikio proceso su kuria nors istorine data. Ir vis dėlto autorius nužymėjo lemtingus unijos istorijai faktus. Krėvos sutartis 1385 m. „žadėjo Lenkijai ne uniją, o visišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės inkorporavimą“26. 1569 m. buvusi sunkiai išreikšta dviejų valstybių „suliejimo į vieną idėja“. Beje, 1569 m. mažesnė ir silpnesnė Lenkija „pririšo“ didesnę ir galingesnę Lietuvos valstybę. J. Jurginis neigė I. Lappo, A. Šapokos ir B. Dundulio teiginį apie 1569 m. sukurtą dviejų valstybių federaciją. „Bajoriškos Lietuvos valstybės pakasynomis“ jis vadino 1700 m. Valkininkų mūšį ir „Coequatio jurium“. Nuo šio laiko Lietuvos valstybinės institucijos, taip pat ir etmono „buvo mirusios bajorų Lietuvos titulų turėtojos, bet ne valstybės pareigūnai“. Etmono ir iždininko institucijos išlikusios fiktyvios. Etmonai, anot autoriaus, buvę vien „titulų turėtojai, bet ne valstybės pareigūnai“ ir tai nuo pat 1700 metų.27 Dėl valstybinių institucijų – ministerijų, kurios istorikams buvo pagrindinis argumentas apie federaciją, J. Jurginiui – „nesvarbu ar tai buvo lenkų ar lietuvių didikų viešpatavimas“. Mat, anot autoriaus, nebuvę „kolegialaus instituto“, atseit 1775 m. įkurtos prorusiškos Nuolatinės Tarybos. Be tokios institucijos, lyg ir ministrų tarybos, atskirų ministerijų veikla buvusi visai nereikšminga. Ministerijose viešpatavusios vien magnatų grumtynės. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija „iš esmės panaikino paskutines Lietuvos valstybingumo liekanas“28. Ir taip autorius išaiškinęs Lie-