linkybėmis, remiantis šaltiniais, galima teigti, naugardiečiai buvo pasižadėję pasiduoti Vytauto valdžiai (1397 m.)¹⁰⁰, bet pažado ne-tesėjo 1399 m., ir tai paskatino Vytautą paskelbti karą Naugardui¹⁰¹.

Taigi akivaizdus Lietuvos spaudimas Naugardui: pasikeitus aplinkybėms (atrėmus Maskvos bandymą užimti Dvinos žemę 1398 m.), Naugardas nebetesėjo savo pažadų Vytautui ir liko Vladimiro politinėje sistemoje.

2) 1444 m. „didysis kunigaikštis ir karalaitis Kazimieras atsiuntė [pasiuntinius] iš Lietuvos į Naugardą taip kalbėdamas: paimkite mano vietininkus į Gorodiščę, aš noriu jus ginti; o su Maskvos kunigaikščiu dėl jūsų taikos nesudariau; ir naugardiečiai su tuo nesutiko“¹⁰².

Taigi vėl matome bandymą pajungti Naugardą Lietuvos valdžiai, iniciatyva, kaip ir 1397–99 m., eina iš Lietuvos, tik šį kartą sunku kalbėti apie spaudimą, tai greičiau „geranoriškas“ pasiūlymas, be vargo atmestas naugardiečių.¹⁰³

Ypač verta atkreipti dėmesį į tai, kad Kazimieras kalba apie tai, jog dėl Naugardo nesudarė taikos su Maskva. Po kelerių metų pagal sudarytą 1449 m. Lietuvos – Maskvos amžinosios taikos sutartį Naugardas liko Maskvos įtakos sferoje ir tai mažino Naugardo laviravimo politikos galimybes.

Be šitų dviejų, yra dar keli atvejai, kai galbūt buvo iškilęs Naugardo priklausomybės klausimas¹⁰⁴. Tai tvirtina kai kurie lenkiški šaltiniai. Štai J. Dlugošas teigia, kad Vytautas, 1428 m. žygiuodamas prieš Naugardą, turėjo tikslą pajungti Naugardą savo valdžiai¹⁰⁵. Pagal M. Strijkovskį, Vytautas 1414 ir 1428 m. pajungė naugardiečius („zhoщdowaщ“ – t. y. padarė vasalais)¹⁰⁶. Tačiau naugardietiški šaltiniai šių žinių nepatvirtina.

Kita situacija susijusi su Eutimijaus II įšventinimu. Duomenų išlikę, atrodo, tiktai šv. Mikalojaus iš Klopsko gyvenimo aprašyme. Ten teigiama, kad tarp naugardiečių kilusi sumaištis, kai dalis jų panoro pereiti į karaliaus valdžią, ir dėl to Eutimijus trejus metus nebuvęs įšventintas¹⁰⁷. Ši žinia, atrodo, nėra labai patikima – jau iš pirmo žvilgsnio matyti panašumas su 1470–1471 m. situacija.

Visus šiuos duomenis reikia specialiai tirti, siekiant patikrinti jų patikimumą.

Taigi per šį laikotarpį – nuo XIII a. II pusės iki XV a. vid. – Naugardas faktiškai be pertraukų priklausė Vladimiro didžiojo kunigaikščio politinei sistemai, kuri savo ruožtu buvo pavaldi totoriams, ir atmetė retus Lietuvos mėginimus įtraukti jį į savo politinę sistemą. Santykiai su LDK neperžengė tradicinės politinės sąjungos ribų.

1456 m. karo priežastys

Į 1456 m. karo priežastis būtina atkreipti dėmesį. V. Janinas, bandydamas nustatyti Dmitrijaus Šemiakos drobulės su Kristaus karste atvaizdu¹⁰⁸ datą, išryškina labai svarbų (ypač mūsų temai) dalyką¹⁰⁹, kuris dažnai istoriografijoje nepaminimas. Pasirodo, Dimitrijus Šemiaka Naugardo buvo pripažįstamas didžiuoju kunigaikščiu iki pat mirties (1453 m.), o jo našlė Sofija vadinta didžiąja kunigaikštiene ir 1456 m. jau vykstant karui su Maskva¹¹⁰. Autorius padaro šią išvadą: „Taigi Naugardo antimaskvietiška akcija buvo ne prieglaudos suteikimas politiniam Vasilijaus Tamsiojo priešininkui, o faktinis Naugardo didžiojo kunigaikščio administracijos, pripažinusios Dmitrijaus Šemiakos suverenitetą Naugardui, atsiskyrimas nuo Maskvos“¹¹¹. Visiškai sutinkant