| sureikšminta Lietuvos istorijos kontekste, o juo labiau – įvesta į lietuvių istoriografijos diskursą.45 Palenkė yra LDK lyderis įvairiuose kultūriniuose procesuose: šio regiono jaunuomenės aktyvumas Krokuvos universitete, baigusiųjų šį universitetą karjera per Lucko vyskupiją Vilniaus vyskupijoje, Palenkės vaidmuo LDK Reformacijoje – visi ką tik išvardinti reiškiniai verčia permąstyti lenkiškąją LDK istorijos problematiką. Bet kuriuo atveju Lietuvos istorijoje galime kalbėti apie Lietuvos lenkų (o ne vien lenkų Lietuvoje ) fenomeną net istorinės – regioninės kilmės prasme.
Tiesa, šiuo atveju svarbesni yra kiti – savimonės dalykai, kurie labai mažai yra tyrinėti. Atspirties tašku čia turėtų būti Henriko Visnerio pastebėjimas46, jog A.Vijukas Kojelavičius vieną žemaičių vyskupą XVII a. viduryje pavadina “gente polonus, natione lituanus”. Nežinome, ar tokių formulių būta anksčiau. Turint galvoje luominės visuomenės formavimąsi (kuris ir yra prielaida tokioms komplikuotoms savimonės formoms) griežtų formulių gal ir nerasime, tuo tarpu Lenkijoje jau XVI a. viduryje galima išvysti, pvz., Stanislovo Ožechovskio: “gente rutenus, natione polonus”. Bet ar būtent su Ožechovskiu polemizavęs Vilniaus vaitas A. Rotundas savo garsiuoju veikalu “Lenko pasikalbėjimas su lietuviu” nerodė, kad šis iš Lenkijos atvykęs žmogus persiėmęs būtent formule “gente polonus, natione lituanus?”47. Ar jos netikslinga ieškoti lenkiakalbio kultūrinio modelio pradininko M. Stryjkovskio kūryboje? Bet kuriuo atveju pastaroji linija rodo, jog būta etnine prasme lenkų kilmės žmonių, kurie Lietuvos interesus netgi santykiuose su Lenkija kėlė aukščiau nei Lenkijos interesus. Tačiau šių pastebėjimų maža. Čia vėl prisimintina E.Gudavičiaus europeizacijos koncepcija. Viena iš šios koncepcijos išvadų: Lenkija tapo tuo kanalu, kuriuo Lietuva pagaliau pasiekė Europą48; lenkai Lietuvos istorijoje suvaidino tą vaidmenį, kokį kitose Vidurio Europos šalyse suvaidino vokiečiai49. Iš viso to seka viena labai svarbi lietuvių istorinei perspektyvai tezė – lenkiakalbės kultūros formos dar nebūtinai laikytinos Lenkijos kultūros dalimi.
Taigi, XVI – XVII a. turėjo formuotis “lietuvių nacija”, susidedanti iš tradicinių sandų - žemaičių, “rusėnų” ir lietuvių, o taip pat iš lenkų. Antra vertus, nacijos savimonės paieškas apsunkina, o kartu rodo istorinio proceso komplikuotumą Lietuvos visuomenės lenkėjimas. Plačiai
45 “Būtovės slėpiniai” ciklą apie Palenkę ( laidos rodytos 1997 07 20, 1997 08 17, 1997 09 21) pavadino “Dukart užmiršta Lietuva” – buvo turima galvoje šio regiono “užmirštumo” laipsnis lyginant su šiandieninėje Baltarusijoje esančių Lietuvos istorijos pėdsakų vieta lietuvių istorinėje savimonėje. Tuo tarpu laidose dalyvavęs ir ekspedicijose po Palenkę talkinęs dr. J. Maroszekas prisipažino, jog Lietuvos istorikų dėmesys Palenkei, bent jau televiziniame lygmenyje, yra didesnis nei Varšuvos. Tai gana iškalbingas niuansas – juk Palenkė buvo priešakinis LDK kultūros regionas, tuo tarpu šiandieninės Lenkijos istorinėje perspektyvoje tai tėra tik eilinis ar net periferinis istorinis regionas.
Lenkijos istoriografijos požiūriu tai akivaizdi periferija, tuo tarpu lietuviškos istoriografijos požiūriu šis regionas, kaip jį pavadino “Būtovės slėpinių” ciklas, yra “dukart užmiršta Lietuva”.
46 H. Wisner. Najjaśniejsza Rzeczpospolita. Szkice z dziejów Polski szlacheckiej XVI – XVII wieku. – Warszawa, 1978.
47 Solidžiausia ir iškalbiai pavadinta studija apie Rotundą lenkų istoriografijoje tebėra: M. Baryczowa. Augustyn Rotundus Mieleski, wójt Wileński, pierwszy historyk i apologeta Litwy. - Ateneum Wileńskie, Wilno, 1935, rocz. 10, p. 71-96; rocz. 11, p.117 –184. Redaguotas perspaudas: Augustyn Rotundus Mieleski – pierwszy historyk i apologeta Litwy. - Z dziejów polskiej kultury umysłowej w XVI – XVII wieku, Wrocław, 1976, p. 77 – 153. Lietuvių istoriografijoje beveik visas ( P. 75 – 403) 5 –asis “Senosios Lietuvos literatūros” tomas yra paskirtas A. Rotundui. Čia yra publikuota A.Jovaišos studija “Augustino Rotundo Lietuvos valstybės vizija”, žinomi paties A.Rotundo tekstai bei bibliografija. Žr.: Šešioliktojo amžiaus raštija. Vilnius, 2000.
48 E. Gudavičius. Lietuvos kelias į pasaulio istoriją. - Lietuvos istorijos studijos, 1994, nr. 2, p. 97.
49 E. Gudavičius. Lietuvių tautos ankstyvieji amžiai, p.58. |
dizainas ir programavimas giriaus