sirūpinimas“, todėl šis santykis nebūtinai yra abipusis, tačiau visada – pasinaudojimas valstybės ištekliais. Esant prekių bei kitų vertybių trūkumui, blatas funkcionavo kaip centralizuoto valstybės išteklių paskirstymo alternatyva. Jis taip pat buvo ryšys ir mainų galimybė fragmentuotoje visuomenėje, valdomoje tarpusavyje konkuruojančių nomenklatūros frakcijų.

Neformalūs tinklai ir mainai šiandien neteko savo reikšmės bandant įgyti kasdienės reikšmės prekių, tačiau jie vis dar suvokiami kaip neišvengiama praktika kiekviename asmens socialinio gyvenimo tarpsnyje bei profesinėje veikloje: gimstant, įgyjant išsilavinimą, gydantis, pradedant ir plėtojant verslą, siekiant vertingos informacijos, taip pat politikoje.

Blato – kasdienės korupcinės elgsenos – paplitimas sovietmečio visuomenėje sąlygojo kyšio protrūkį po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje. Tačiau šiame kontekste būtent neformaliais ryšiais ir iš jų išplaukiančiu pasitikėjimu paremti santykiai vaidina svarbų vaidmenį daugeliui korupcinių piniginių santykių. Šiandien neformaliais ryšiais gali pasinaudoti kur kas mažiau asmenų, kadangi neformalūs tinklai naudojami tam tikrų išskirtinių interesų grupių dažnai didelio masto politiniuose bei ekonominiuose sandėriuose. O likusiai daliai žmonių šių ryšių naudojimas lieka vienintelė galimybė išgyventi. Sovietmečiui būdingi horizontalūs santykiai šiandien vis labiau tampa hierarchiniais ryšiais, išryškėjant kliento bei patrono socialiniams santykiams.

Tyrimo rezultatai rodo, jog daugelis socialinių praktikų, sovietmečiu vadintų blatu, šiandien tapusios mokamos, taip pat sąlygojo naują etiką, susijusią su kyšio davimu. Neformalūs santykiai ir mainai, iš esmės korupciniai, Lietuvoje ir toliau lieka kultūriškai legitimuota praktika, kuri informantų dažnai įvardijama kaip „pagalba“, o piniginiai santykiai (kyšis) ir toliau suvokiami kaip „nešvarūs“. Neformalūs santykiai, kitaip negu kyšis, sukuria vertybinius ryšius tarp žmonių, o paplitus kyšiui, draugystės faktas versle imamas įvardyti kaip dalykinis. Nepaisant to, galima teigti, jog neformalūs santykiai ir toliau tarnauja „atkuriant“ bei palaikant asmeninius ryšius, susijusius su giminyste, draugyste ar kraštietiškumu.

Neformalūs tinklai, paremti pasitikėjimu, užtikrina palankią terpę daugeliui šešėlinio verslo santykių ir garantuoja politinę bei finansinę sėkmę. Kaip ir sovietmečiu, kuriam buvo būdingas tam tikrų grupių varžymasis dėl prieigos prie šių išteklių, šiandien panašūs bruožai gali būti pastebimi ir Lietuvoje. Tam tikrų interesų grupių neformalių korupcinių ryšių naudojimas, galios bei išteklių kaupimo būdai primena sovietmečio tyrinėtojų pasiūlytą visuomenės modelį, kurį Verdery lygina su feodalizmu.

Mano manymu, šio tyrimo duomenys rezonuoja su platesniu valstybės kontekstu, todėl būtų galima spėti, jog neformalūs tinklai, korupciniai nepiniginiai mainai ir paslaugos vaidina ypač svarbų vaidmenį Lietuvos ekonominėje, politinėje bei visuomeninėje raidoje, daro įtaką išteklių paskirstymui, bei, ko gero, pačiam valstybės valdymui.