Neologizmas „ńąģčēäąņ“ Lietuvą pasiekė ir čia buvo pradėtas plačiau vartoti po septintojo dešimtmečio vidurio, kai gausėjančios rusiškosios savilaidos plitimą visuomenėje sustiprino Vakarų radijo stočių transliacijos. Be to, nemažą įtaką turėjo ir šio dešimtmečio pabaigoje pradėję megztis ryšiai su judėjimo už žmogaus teises Rusijoje nariais.

Vilnietis Vaclovas Sevrukas, 1970 m. nuvykęs į Maskvą, susipažino su disidentais P. Jakyru, Vladimiru Bukovskiu, Valerijumi Čalidze ir kitais garsiais Rusijos disidentais. Iš jų V. Sevrukas gaudavo tuo metu Maskvoje plitusios savilaidinės literatūros, disidentinio judėjimo dokumentų, kuriuos platino Lietuvoje tarp savo pažįstamų. V. Sevruko ir jo pažįstamųjų tardymo dokumentai rodo, kad tuo metu iš rusų kalbos atėjęs terminas „samizdatas“ buvo gana plačiai žinomas bei vartojamas ir Lietuvoje. Termino nevengė ir sovietinio saugumo institucija Lietuvoje. Šios bylos apklausų protokoluose greta tradicinio pasakymo „nelegali literatūra“ gausiai vartotas terminas „samizdatas“. Tiesa, sovietinio saugumo protokolai dažniausiai neatspindėdavo tikslios apklausos eigos: protokolai buvo surašomi tardytojų (apklausiamieji tik pasirašydavo po tekstu), juose gausu kitų šabloninių saugumo pasakymų, – tačiau naujasis terminas nebūtų taip dažnai juose fiksuojamas, jeigu apklausiamieji jo nebūtų patys vartoję. Neologizmas „samizdatas“ šioje byloje dažnai vartotas jau be „vadinamasis“, nors kabutės dar išliko.

V. Sevruko ir kartu su juo kaltinto Stanislovo Jako bylos medžiaga rodo, kad terminas „samizdatas“ tuo metu visų pirma buvo taikytas rusiškajai pogrindinei spaudai, kuri vyravo šioje byloje. Kaip liudytojas apklausiamas vilnietis Vladimiras Gražulis saugumui rašytame pasiaiškinime nurodė, jog „nuo 1970 m. pabaigos jis pradėjo iš Vaclovo Sevruko gauti samizdatinę literatūrą apie padėtį šalyje“20. Valstybinio pedagoginio instituto Filosofijos katedros vyr. dėstytojo Žibarto Jackūno apklausos protokole užfiksuota, kad „apie „samizdatą“ sužinojęs iš užsienio radijo laidų“21. Antanas Terleckas teigė, kad „apie taip vadinamo „samizdato“ platinimą Vilniuje aš nieko nežinau“22. „Samizdato“ terminas figūravo net ir oficialiame V. Sevruko teismo nutarime bei S. Jako teismo nuosprendyje.

„Samizdato“ terminas buvo žinomas ir 1974 m. nuteistų Šarūno Žukausko, Antano Sakalausko, Izidoriaus Rudaičio, Vidmanto Povilionio, kurie nepalaikė jokio tiesioginio ryšio su Maskvos disidentais, aplinkoje. Byloje liudyti iškviestas Valentinas Mačiulis pasiaiškinime rašė, kad 1971 ar 1972 m. su Š. Žukausku „išplaukė pokalbis, kad kažkur veikia nelegaliai taip vadinamas „samizdatas“, kad kažkas spausdina nelegalią literatūrą“23. Jonas Trinkūnas paliudijo, jog 1972 m. Š. Žukauskas jam sakęs, jog „turįs ir daugiau įvairios literatūros – „samizdato“ tipo literatūros, taip pavyzdžiui Žorezo Medvedevo memuarus, Stasio Raštikio memuarus, Lietuvių archyvą, Lietuvių enciklopediją ir kitus“24. Planuotas leisti periodinis leidinys byloje irgi dažnai kaltinamųjų ir liudytojų buvo įvardytas kaip „samizdato tipo leidinys“. I. Rudaičio bute rasti 200 puslapių mašinėle atspausdinti Zigmo Toliušio atsiminimai „Apmąstymai apie gimtąją že-

---

 20 1972 01 14 V. Gražulio pasiaiškinimas KGB prie LSSR MT // Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. K–1, ap. 58, b. 47638/3, t. 1, l. 201ap.

 21 1972 02 03 Ž. Jackūno apklausos protokolas // LYA, f. K–1, ap. 58, b. 47638/3, t. 1, l. 248ap.

 22 1972 02 15 A. Terlecko apklausos protokolas // LYA, f. K–1, ap. 58, b. 47638/3, t. 1, l. 227.

 23 1973 03 27 V. Mačiulio pasiaiškinimas VSK Kauno miesto skyriaus viršininkui // LYA, f. K–1, ap. 58,
b. 47668/3, t. 7, l. 181.

 24 1973 06 08 J. Trinkūno apklausos protokolas // LYA, f. K–1, ap. 58, b. 47668/3, t. 3, l. 69–69ap.