| jų sudarymo faktą. Buvo rekomenduojama tą faktą pripažinti, pasmerkti stalinizmą ir konstatuoti, kad jie nebegalioja ir neturi įtakos esamai tarptautinei padėčiai. Aukščiausio lygio SSRS ir Lenkijos LR vadovų susitikimas artėjo, o jokių sprendimų Politbiure neskubėta priimti. Galiausiai 1988 m. gegužės 5 d. į Politbiuro darbotvarkę buvo įtrauktas ir protokolų klausimas. Pagrindinio posėdžio pranešėjo Medvedevo įsitikinimu, protokolų faktą derybose su lenkais derėtų pripažinti, tačiau nesakant apie kokias nors turimas kopijas, o akcentuojant protokolų buvimo faktą patvirtinančią vėlesnę įvykių raidą. Medvedevas atkreipė dėmesį ir į Pabaltijyje kylantį sąjūdį dėl protokolų paskelbimo: ten įrodinėjama, kad būtent 1939 m. nulėmę Baltijos šalių nepriklausomybės likvidavimą. Neigiamą Politbiuro apsisprendimą, kaip matyti iš Aleksandrovo užrašų, tuomet nulėmė aiškiai prieš bet kokius skelbimus pasisakiusio KGB vadovo Čebrikovo pozicija, kuriai tuo metu pritarė ir Ševardnadzė, ir pats Gorbačiovas. Tendencija slėpti ir kitais metais ne tik protokolų originalus, bet ir formaliai išslaptintas ir nuo 1989 m. birželio tyrinėtojams prieinamas jų kopijas (UP archyvo f. 600–700), Aleksandrovo įsitikinimu, buvusi pragaištinga: „pavėluotas slaptųjų protokolų pripažinimas ir pasmerkimas leido antimaskvietiškoms jėgoms Pabaltijyje paversti šį klausimą pagrindiniu argumentu kovojant už respublikų „išėjimą iš SSRS sudėties“.
Kadangi vakarietiškomis dokumentų publikacijomis Maskvoje net eiliniai deputatai iš principo nepasitikėjo, Baltijos šalių istorikai, pirmiausia lietuviai, griebėsi gudrybių: jau birželio 16 d. buvo duotas rinkti, o 29 d. pasirašytas spaudai „dokumentinės medžiagos rinkinys“, – iš tiesų fotografuotinis rusų išeivijos veikėjo Jurijaus Feltšinskio sudaryto dokumentų rinkinio leidimas, – su oficialiausių LSSR istorikų Kašauskienės ir Eidinto parašytu iš esmės konformistiniu įvadu. Tai, žinoma, negalėjo paveikti SSRS lyderių pozicijos, bet deputatų ir ypač irgi nacionalinį atgimimą patiriančių Rusijos istorikų susidomėjimą ir net pasitikėjimą sužadinti galėjo. Komisija, nepaisant esminių prieštaravimų, o gal kaip tik dėl jų, gana greitai, dar liepos 19 d., balsų dauguma priėmė preliminarias išvadas, patvirtinančias egzistavimą protokolų, prieštaraujančių (anuo metu) pripažintoms tarptautinės teisės normoms ir todėl laikytinų neteisėtais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento. Analogiškas procesas, tik daug konkretesnis, vyko Lietuvoje: LSSR AS dar liepos 5 d. priėmė nutarimą dėl „1939 m. Vokietijos–SSRS sutarčių ir jų pasekmių tyrimo“ ir sudarė atitinkamą komisiją, kuris pakto 50-mečio sukakties išvakarėse paskelbė savo išvadas22. Dar po mėnesio komisija informavo apie savo darbą ir išvadas LSSR AS, kuris komisijos darbui pritarė, bet nuo nutarimų susilaikė, laukdamas „siuzereno“ LDS sprendimo23. Šis buvo priimtas tik gruodžio 24 d., II LDS (ir tai tik antruoju skaitymu). Nutarime aiškiai skiriama (teisinga, naudinga ir neišvengiama) „tarybinė“ ir voliuntaristinė slaptoji Stalino politika ir po ilgų išvedžiojimų apie paties pakto normalumą, teisėtumą ir galiojimą iki 1941 m. birželio 22 d. apie protokolus galiausiai pasakoma, kad:
a) jų originalų nerasta jokiuose archyvuose;
b) įvairios kopijų ir kitų dokumentų ekspertizės bei vėlesnių įvykių ir protokolų turinio atitikimas patvirtina jų pasirašymo ir egzistavimo faktą;
c) šių ir kitų iki 1941 m. SSRS su Vokietija sudarytų slaptų protokolų sudarymo būdas ir turinys reiškė nukrypimą nuo lenininių politikos principų;
d) be to, Stalinas ir Molotovas nesupažindinę su jais nei Politbiuro narių, nei kitų atsakingų partijos ir valstybės pareigūnų, nė nepagalvoję
____________________________________________________
22 Žr.: Tiesa, 1939, rugpjūčio 23.
23 Visi šie įvykiai chronologiškai gana tiksliai išdėstyti: Kašauskienė V. Op. cit., p. 111–112. |
dizainas ir programavimas giriaus