V. Mikalauskas7 užsiminė apie kino reklamą, knygotyrininkas V. Žukas8 apžvelgė, kaip buvo organizuojami reklaminių knygų išpardavimai.

Dalis darbų skirti reklamai tirti ekonominiu aspektu. Daugiausia tai mokomosios priemonės studentams ar dirbantiems reklamos srityje, sudarytos remiantis užsienio autorių leidiniais (pvz., D. Jokubausko9, I. Šulcienės10, R. Stankaičio11, M. Čeikauskienės12  ir kt. autorių darbai). Iš šios rūšies tyrimų paminėtinas ekonomisto B. Čereškos veikalas13, kuriame keli žodžiai yra skirti ir lietuviškosios reklamos istorijai.

Tyrimo tema – reklamos istorija lietuviškoje periodikoje – nulėmė darbo šaltinių pasirinkimą. Periodika buvo pasirinkta kaip populiariausia, labiausiai vartojama to meto reklamos perdavimo priemonė ir kaip išsamiausias šaltinis reklamos istorijos procesams atskleisti. Kiti reklamos šaltiniai arba iš viso neišsaugoti (pvz., garsinė reklama, transliuota per valstybinį radiofoną), arba išlikę labai fragmentiškai (pvz., nuotraukos ir kt. vaizdinė medžiaga, kurioje matomos reklaminės iškabos, skelbimų stulpai, parduotuvių vitrinos). Periodika šiame darbe yra ne antrinis, kaip įprastai kvalifikuojamos istorijos liekanos, o pirminis šaltinis.

Buvo pasirinkta analizuoti reklamos raidą dienraščiuose „Lietuva“ (1919–1928), „Lietuvos aidas“ (1917–1918, 1928–1940), „Rytas“ (1925–1936), „XX amžius“ (1936–1940), savaitraščiuose „Lietuvos ūkininkas“ (1918–1940), „Ūkininko patarėjas“ (1925–1940), žurnaluose „Naujoji romuva“ (1931–1940), „Tautos ūkis“ (1930–1940).

Laikraščiai „Lietuva“ ir 1928 m. ją pakeitęs „Lietuvos aidas“ buvo nagrinėti kaip pagrindiniai šalies dienraščiai, turėję vieną didžiausių tiražų. Reikėtų pasakyti, kad reklamos vienetų čia visuomet buvo daugiausia, o dauguma jų kartojosi kituose laikraščiuose ir žurnaluose. „Rytas“ ir „XX amžius“ pasirinkti kaip katalikiškų laikraščių pavyzdžiai. Pagrindinė gyventojų dalis Lietuvoje buvo susitelkusi kaime. Todėl analizuoti į kaimo gyventojus orientuoti leidiniai „Ūkininko patarėjas“, „Lietuvos ūkininkas“. Savaitraštis „Naujoji romuva“ nagrinėtas kaip kitai visuomenės grupei – inteligentijai – adresuotas žurnalas.

Tyrimo tikslas – atlikus 1918–1940 m. reklaminių skelbimų duomenų periodikoje skaičiavimus, pateikti kiekybinių parametrų lyginamąją analizę. Taip pat periodizuoti reklamos kokybinę raidą nagrinėjamu laikotarpiu.

Tyrimo metodai – aprašomasis, statistinis bei lyginamosios analizės, reklamos tekstų ir iliustracijų analizė bei interpretacija. Autorė registravo reklamos vienetų apimtį kiekviename pasirinktų septynių leidinių numeryje. Nagrinėjamo laikotarpio diagramoms sudaryti pasirinkti pirmųjų trijų, vienų iš permainingiausių nepriklausomybės metų (1918–1920) duomenys. Vėliau reklaminių skelbimų kiekis skaičiuotas kas penkeri metai, t. y. 1925, 1930, 1935 m., ir registruoti 1939 m. duomenys. Leidinių rezultatai susisteminti diagramose, atspindinčiose bendrą dienraščių bei savaitraščių reklaminių skelbimų dinamiką nagrinėjamu laikotarpiu, ir grafikuose, rodančiuose reklamos sezoninius svyravimus.

---

7 Mikalauskas V. Kinas Lietuvoje: nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno. Vilnius, 1999. 446 p.

8 Žukas V. Dirvos bendrovė knygoms leisti 1918–1940. Vilnius, 1994. 175 p.

9 Jokubauskas D. Reklama ir jos poveikis vartotojui / mokomoji knyga. Vilnius, 2003. 158 p.

10 Reklamos pagrindai: mokymo priemonė / Sud.
I. Šulcienė. Klaipėda, 1993. 44 p.

11 Stankaitis R. Marketingo pagrindai. Vilnius, 2002. 55 p.

12 Čeikauskienė M. Reklama ir firmos įvaizdis. Vilnius, 1997. 70 p.

13 Čereška B. Reklama: teorija ir praktika. Vilnius, 2004. 364 p.