| plėtė ir plačiau apbūdino dviejų valstybių federacijos sampratą ir labiau pagrindė tezes I. Lappo, su kuriuo jis buvo pažįstamas nuo 1931 m. studijų Prahoje. Liublino unija palikusi Lietuvai atskirą valstybės teritoriją su jos sienomis, centrines valstybines institucijas, teismus ir teisę. Šį teiginį autorius siekė pagrįsti konkrečiais darbais iš: 1) lietuviškojo parlamentarizmo, o ypač konvokacijų istorijos11, 2) lietuvių separatizmo – 1655 m. Kėdainių unijos su švedais12, 3) Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, klausimu13 ir pateikė Lietuvos valstybingumo istorijos XVII–XVIII a. bruožus14. A. Šapokos tezės, išdėstytos jo monografijoje, yra šios: 1) Liublino unijos aktas skelbė dviejų valstybių suliejimą į vieną, bet sau prieštaraudamas, paliko atskiras valstybines organizacijas. 2) Svarbiausias tarpvalstybinis ryšys buvo bendrame seime, bet Lietuva išsaugojo dalinį parlamentarizmą – Vilniaus konvokacijas, Lietuvos generalines konfederacijas, priešseiminius suvažiavimus ir lietuvių sesijas seimo metu. 3) Lietuvai liko atskira nuo Lenkijos teisė, teismai ir atskiri arba kartu su lenkais priimti įstatymai. 4) Bajoriškoje Respublikoje buvo svarbiau už karalių valstybinė organizacija, kuri nebuvo sujungta. Iki 1697 m. liko net valstybinių struktūrų skirtumų. 5) Lietuviai gynė savo pilietybę ir tarnybas, ypač tas, kurios davė senatoriaus postą. 6) Liublino aktas buvo juridinis Lietuvos valstybingumo garantas nuo lenkų kėslų įvesti unitarinę valstybę, ypač 1766, 1773, 1775 metais, ir kai Lietuva neparėmė Ketverių metų seime įvykdytų reformų ir reikalavo išsaugoti 1569 m. nužymėta valstybinę federaciją.
A. Šapoka neginčijo to fakto, kad XVII–XVIII a. vyko abiejų valstybių suartėjimas, bet ginčijo jų susiliejimą. A. Šapoka tęsė I. Lappo mintį, kad Targovicos konfederacija siekė išsaugoti Liublino nuostatus, kuriuos naikino 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. Kiek kitaip vertino unijos klausimą Zenonas Ivinskis. Tiesa, jis, skirtingai nuo A. Šapokos, netyrė jos likimo po 1569 m. Z. Ivinskio koncepcija yra daugiau tautinė-katalikiška. Iš čia išplaukia jo pastangos reabilituoti Jogailą. Lietuvių istoriografijoje Jogaila buvo kaltinamas dėl to, kad nužudė dėdę Kęstutį, darė Lietuvai kenksmingas sutartis su Ordinu ir įvykdė Lietuvos valstybei pražūtingą 1385 m. Krėvos sutartį. Z. Ivinskio pagrindiniai teiginiai yra šie: 1) Jogaila užrašinėjęs kryžiuočiams žemaičius ne iš geros valios, o |
dizainas ir programavimas giriaus