| gal trijų Baltijos šalių konstitucijas parlamentai turėjo neribotas teises formuoti, kontroliuoti ir atstatydinti vyriausybes, kurios dėl to buvo nestabilios ir keičiamos it kojinės. Nuo konstitucijų priėmimo iki valstybinių perversmų Latvijoje (1922–1934 m.) pasikeitė 15 vyriausybių, o Estijoje (1920–1934 m.) – net 21. Tuomet Latvijos vyriausybė vidutiniškai gyvuodavo 11 mėnesių, o Estijos dar trumpiau – tik 8 mėnesius ir 20 dienų. Perversmo išvakarėse vyriausybių kaita Estijoje dar tankėjo. 1932–1933 m. vyriausybės joje nebeišsilaikydavo ilgiau kaip 6 mėnesius. Daugelis jų net dorai nepradėdavo darbo, jos buvo tarsi kokios parlamentinės komisijos. Visuomenėje tai sukeldavo nestabilumo jausmą, imta iš viso abejoti parlamentinės sistemos veiksmingumu.
Ypač nesubalansuota atrodė Estijos valdžių sąranga, joje net nebuvo prezidento, Konstitucija jo ir nenumatė. Valstybės vadovo funkcijas atlikdavo premjeras, kuris vadintas valstybės seniūnu (riigivanem). Bet ir jis nebuvo savarankiška figūra, nes priklausė nuo parlamento, kuris bet kada galėjo pareikšti jam nepasitikėjimą. Valstybės seniūnas negalėjo paleisti parlamento, vetuoti įstatymų, kuriuos skelbdavo parlamento prezidiumas40. Nors Latvija ir Lietuva turėjo prezidentus, bet jie irgi nebuvo stiprūs ir savarankiški, nes juos rinko parlamentai ir tik trejiems metams. Latvijos prezidentas iš esmės net negalėjo vienas paleisti parlamento. Jam pareiškus tokį ketinimą, turėjo vykti referendumas, kurio metu piliečiai patvirtindavo arba atmesdavo prezidento sprendimą. Atmetimo atveju privalėjo atsistatydinti pats prezidentas, o parlamentas galėjo dirbti toliau, išsirinkęs naują prezidentą41.
Estijoje ir Latvijoje dar iki perversmų vyko konstitucijų reforma, mėginta pertvarkyti valdžių sąrangą. Būtent šių pertvarkymų metu ir kilo perversmai. 1933 m. spalio 14–16 dieną Estijoje įvyko trečiasis, bet pirmasis pergalingas referendumas, kurio metu buvo priimta nauja konstitucija, įsigaliojusi 1934 m. sausio 24 d. Šioje konstitucijoje jau atsirado prezidentas, ir turintys nemažus įgaliojimus. Jį visuotiniuose rinkimuose turėjo rinkti piliečiai 5 metams ir jis jau galėjo vetuoti parlamento priimtus įstatymus bei paleisti patį parlamentą.
Bet prezidentą, vykdant naująją konstituciją, dar reikėjo išrinkti. Prasidėjo audringa rinkimų kampanija. Kandidatais tapo tuometinis premjeras K. Pätsas, generolas J. Laidoneris, socialistas Augustas Rei bei Nepriklausomybės karo dalyvių organizacijos, vadinamųjų vabsų (vabadussoda) vadas Andres’as Larka. Iš pradžių atrodė, kad daugiausia galimybių laimėti turi K. Pätsas arba J. Laidoneris, bet gana netikėtai populiarumu juos ėmė smarkiai lenkti vabsų lyderis A. Larka. Susidarius tokiai padėčiai, dar prieš rinkimus, bijodami pralaimėti, netekti valdžios, K. Pätsas su J. Laidoneriu ir įvykdė perversmą. Tad perversmas Estijoje buvo nukreiptas prieš neprognozuojamą, populistinį, krizės metais išpopuliarėjusį, gal net profašistinį vabsų sąjūdį, paprastai sakoma, prieš dešiniąsias jėgas. O Lietuvoje, kaip žinome, 1926 m. buvo nuversta kairiųjų koalicija.
Latvijoje daug kas vyko panašiai kaip Estijoje. Tik čia konstitucijos reformą rengė parlamentas. 1934 m. gegužės 4 ir 8 dieną dviem skaitymais jis pritarė naujajai konstitucijai, kuri prezidentui suteikė nemažus įgaliojimus. Buvo numatyta, kad jį rinks piliečiai 5 metams, tik nenorėta jam suteikti teisės be apribojimų paleisti parlamentą. K. Ulmanio tokie pakeitimai netenkino. Gegužės 18 dieną parlamentas turėjo trečiuoju skaitymu galutinai patvirtinti konstituciją. Matyt, siekdamas šito išvengti, gegužės 15 dieną K. Ulmanis ir įvykdė per-
--
40 Žr. Kīķńņčņóöč˙ Żńņīķńźīé Šåńļóįėčźč. Ļåšåāīä Ń. Ģ. Ųčėėčķćą. Ņąėėčķķ, 1924, c. 11–20.
41 Latvijas Republikas Satversme. Rīga, 1998, p. 7–9. |
dizainas ir programavimas giriaus