O dabar galima sugrįžti prie Lietuvos istoriografijos. Aišku, kad joje vartojamas terminas "tautinis atgimimas" pagal savo kilmę yra nacionalizmo vaikas arba bent jau įsūnis. Netgi moksliniuose tekstuose jo vartosena nėra pakankamai akademiškai bešališka ir geriausia būtų istorijos moksle jo visai atsisakyti ir palikti nebent tik cituojamuose fragmentuose. "Tautinis sąjūdis" yra šiek tiek gerėlesnis terminas. Bet vien su juo išsiversti neįmanoma. Be to, jis gali būti sunacionalistinamas tuo atveju, kai bet kuris politinis įvykis pradedamas matyti vien iš tautinio sąjūdžio perspektyvos. Buitinės alergijos nacionalizmo terminui atspindžių yra Nijolės Lomanienės pastaboje, kad "nacionalizmo sąvokos neutralumo Vakaruose idėja - tai naujas mitas šių dienų Lietuvoje"³⁶. Ar nacionalizmas nėra neutralus? Žinoma. Nelabai įsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip. Pagal žodžių reikšmių logiką neutralus yra apskritai tik neutralitetas. Gal Vakaruose ir yra darbų, kurie išreiškia ir emocinį, subjektyviai praktinį autoriaus santykį su savo tyrimų objektu. Bet yra ir kitokių, tiesiogiai nacionalizmą analizuojančių, kurių dalį trumpai pristatėme.

Pabaigoje noriu trumpai apibrėžti savo paties poziciją. Praktiniu požiūriu esu tikriausiai ne mažiau už bet kurį kitą prisirišęs prie lietuvių. Ir ne tik pilietine prasme. Man brangi ir lietuvių tautinė mitologija. Bet mokslas negali būti tautinis. Akademinė laikysena reikalauja bešališkai negrinėti net ir savo paties praktines nuostatas.

Nuorodos

1. Smith A. D. Nationalism. A Trend Report and Bibliography// Current Sociology. 1973. Vol. 21. N. 3. P. 3-185. Smith A. D. Nationalism in the Twentieth Century. Oxford and New York, 1979. Smith A. D. The Ethnic Origins of Nations. 6th print. Oxford, 1993. >Smith A. D. National Identity. London, 1991.
2. Mosse G. L. Nationalism // Mosse G. L. The Culture of Western Europe. Chicago, 1974. P. 49-68; Mosse G. L. Mass Politics and the Political Liturgy of Nationalism // Kamenka E. (ed) Nationalism. London, 1973. P. 38-54.