Istorikams tyrėjams, kurie domisi Lietuvos švietimo naujienomis, neturėtų pro akis prasprūsti Vilniaus pedagoginio universiteto leidykloje 2006 metais pasirodžiusi Sandros Grigaravičiūtės knygelė „Istorijos žinios ir jų struktūravimas“. Nors tai mokymo metodinė priemonė, skirta Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto kurso „Istorijos didaktika“ kertinėms paskaitoms, dėl joje iškeltų problemų aktualumo ir jų sprendimo naujumo leidinys įgyja ne tik mokomąją, bet ir mokslinę vertę.

Metodinės priemonės pavadinimas nurodo du autorės keliamus klausimus: kas yra istorijos žinios? kaip jas reikėtų struktūrinti? Šių problemų svarstymo aktualumas paremtas istorijos mokymo proceso planavimo specifika – tai, kokios istorijos žinios bus perteikiamos mokiniams, lemia ne stichiška vieno ar kito istoriko, edukologo, politiko nuomonė, bet intersubjektyvus istorijos žinių (suprantamų kaip patirtis ir pažinimo priemonės) sistemos vaizdinys. Istorijos žinių sistemos elementų sandarą apibrėžia istorijos žinių struktūra. Kaip teigia S. Grigaravičiūtė, kuo išsamesnė tam tikro mokomojo dalyko žinių struktūra, tuo paprasčiau sudaryti žinių sistemą. Kitaip tariant, istorijos žinių struktūros eksplikacija istorijos mokymą reglamentuojančiuose dokumentuose leidžia išlaikyti balansą tarp skirtingos rūšies (pvz., faktinių ir teorinių) žinių įvairiose mokymo proceso pakopose. Priešingu atveju viena žinių rūšis gali kiekybiškai nusverti kitą, o kai kurios ir apskritai gali būti užmirštos (tai S. Grigaravičiūrė įrodė rekonstruodama istorijos žinių struktūrą Lietuvoje).

Istorijos žinių struktūrinimo problema nūdienos istorijos mokymo proceso organizavime Lietuvoje, anot leidinio autorės, kyla dėl skirtingų istorijos žinių struktūrų sampratų ir komplikuotų jų tarpusavio ryšių prieškario, sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos istorijos didaktikos diskursuose. S. Grigaravičiūtė teigia, jog prieškarinė samprata šiandien yra pasenusi, nes tuomet „istorijos žinias lietuvių istorijos mokymo specialistai suvokė tik kaip faktų sankaupą (politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo praeityje faktų visumą, t. y. faktinę medžiagą be teorinės), į kurios sudėtį faktus siejantys priežasties ryšiai neįėjo“ (10 p.). Tai nereiškia, kad istorijos pamokose prieškario Lietuvoje buvo apsieita be teorinių žinių – tiesiog jos į „istorijos žinių“ sampratą neįėjo. Sovietmečio supratimas šiandien ideologiškai ir metodologiškai nebetinkamas, nes pagal jį istorijos žinių struktūrą sudarė ne tik istorijos faktai, vaizdiniai, sąvokos, bet ir visuomenės raidos dėsningumai (11–12 p.), kurie, atmetus marksistinę lenininę visuomenės raidos teoriją, tapo problemiški ir nepriimtini. Tačiau, kaip rodo S. Grigaravičiūtės atlikta mokymo procesą reglamentuojančių dokumentų analizė, nepriklausomos Lietuvos laikais „desovietiza-