| ekonominių ir politinių struktūrų organizavimo tyrimu? Ką reiškia toks akivaizdus dviejų tikrovės lygmenų - socialinės metafizikos ir socialinės fizikos - atsiskyrimas, kai viename jų neigiama bet kokia vertybių hierarchija, o kitame išlaikoma aiški subordinacija? Ar ta vertybinė laisvė nėra tik apgaulė, kuri keistai tenkina modernybės suformuotą individo poreikių neribojimo siekj ir tuo pridengia realų socialinės galios siekimą, nes eklektišku mąstymu nesunku manipuliuoti. Kas gali sujungti abu socialinės tikrovės lygmenis, t. y. būti realiu socialinių santykių subjektu?
Tačiau postmodernizmas nėra vienintelė reakcija į modernybę. Postmodernybės epocha, kaip atsakas modernybės iškeltai vienintelei paradigmai, yra daugiaparadigmė. Postmodernizmo iššūkis esmingiausias: atmesdamas "vieną tiesą", jis paneigė net tiesos ieškojimą. Bet neigdamas bet kokią vertybių hierarchiją, jis negali spręsti socialinio subjekto problemos: kaip atskiros socialinės funkcijos ir vaidmenys realiame žmogaus individe gali būti sujungti ir suderinti.
Nors individas socialiniuose moksluose nagrinėjamas tik kaip grupinių interesų nešėjas, reikia pripažinti, kad realiai veikia, konkretų tikslą renkasi arba nesirenka būtent jis. Kalbama ne apie biologinį individą, o esminį žmogaus individo skirtingus matmenis vienijantį pradą - asmenį. Būtent asmuo yra žmogaus individo subjektiškumo - jo intencionalumo, kūrybiškumo - šaltinis; asmuo kiekviename žmoguje yra tai, ko negalima primti ir nagrinėti kaip objekto; jis yra gyvas savikūros, komunikacijos ir vienijimosi su kitais asmenimis aktyvumas, kuris įgyvendinamas ir pažįstamas veikloje10.
Personalizmo paradigma taip pat yra atsakas į sociologinį determinizmą, tik kitoks nei etnometodologija. Tiesos ieškojimas, skirtingai nei postmodernizme, neneigiamas, todėl turi būti apibrėžtas socialinis subjektas, kuris galimas tik tada, jei turi pasirinkimo laisvę ir sugebėjimą rinktis, t. y. jei neredukuojamas į socialinę-biologinę būtybę. Tačiau ši paradigma dabarties žmogui yra "sunkesnė" nei postmodernizmas ar kuri nors kita11, nes kvestionuoja ne tik modernistinį mastymą, bet ir juo pagrįstą visuomenės gyvenimo (taip pat ekonominio ir politinio) organizavimo būdą. Postmodernizmas, nors ir paradoksalu, yra modernybės loginė išdava: efektyvumas virsta efektu. Tuo tarpu personalistinė pozicija grindžiama patirtimi, kurią modernybė neigė: sugebėjimu save ir kitą priimti ne kaip funkciją, ne kaip nesuderinamų vaidmenų patirties suformuotą daugialypį "Aš", bet kaip asmenį.
Vakarų civilizacijos istoriją būtų galima nagrinėti kaip asmens kristalizavimosi istoriją. Be asmens negalima ir tapatybės (identiteto) sąvoka. Tautinis identitetas, manyčiau, atsiranda tada, kai padidėjus individo |
dizainas ir programavimas giriaus