Kijevo Rusia. Anot metraščio „Senųjų laikų pasakojimas“, rytų slavus į Kijevo Rusios valstybę suvienijo variagai (vikingai). Greitai jie suslavėjo. 988 m. kunigaikštis Vladimiras priėmė krikštą ir pradėjo krikštyti Kijevo Rusios gyventojus. Krikščionybės priėmimas iš Bizantijos labai paspartino rytų slavų kultūrinę raidą ir leido ne vienu kokybiniu veiksniu aplenkti kaimynus baltus (valstybinio valdymo modelio ir patirties, raštijos, mūro architektūros, modernesnių technologijų). XII a. Kijevo Rusia iš esmės pasiekė vidurio ir netgi vakarų Europos šalių išsivystymo lygį, tačiau šį procesą nutraukė mongolų – totorių invazija.

Finougrai. Vikingų epochoje estai ir suomiai vystėsi panašiai kaip baltai. O ryčiau gyvenusios finougrų gentys neatlaikė etnokultūrinio baltų spaudimo ir pradėjo greitai asimiliuotis, perimdamos materialiosios ir dvasinės kultūros elementus. Djakovo kultūra, egzistavusi Volgos ir Okos tarpupyje VIII a. pr. Kr. – VI (X?) a., iš pradžių turėjo aiškiai finougrų kultūros bruožų, o vėliau šios kultūros raidoje pastebimos net dvi baltų etnokultūrinės invazijos bangos²⁹. Netrukus etnokultūrinį baltų spaudimą galutinai pakeitė slavų ekspansija. Kai Lietuvos teritorijoje kūrėsi savi ankstyvieji miestai – Kernavė, Vilnius, finougrų teritorijoje miesto tipo gyvenvietes iš esmės statė tik atėjūnai slavai arba skandinavai (danų Talinas ir slavų Jurjevas Estijoje, švedų miestai Suomijoje).

Šiame straipsnyje neapžvelgėme plataus spektro klausimų, susijusių su slavų veiksniu europinio Barbaricumo kaitoje. Tai padarėme sąmoningai, atsiribodami nuo tokiu atveju neišvengiamų slavų etnogenezės klausimų ir siekdami skatinti šią teorinę diskusiją – kodėl nuoseklią „barbarų pasaulio“ raidą netikėtai pertraukia toks galingas veiksnys kaip slavai ir kodėl kai kurios baltų arealo dalys taip skirtingai transformuojasi slavų, germanų ir finougrų veikiamoje Rytų Europos erdvėje.

1. Dauguma baltų gyveno pelkėtų miškų zonoje, kurioje išorinė ir netgi tarpusavio komunikacija buvo labai ribota. Šias teritorijas aplenkė svarbiausi Rytų Europos prekybos keliai. Tai stabdė kultūrinių ir socialinių procesų raidą. Kraštas buvo patyręs minimalią išorinę įtaką, gyveno ir vystėsi pakankamai savaimingai, tik pamažu ir dažniausiai pavėluotai patirdamas išorinių veiksnių sąlygotus raidos lūžius. Dar aiškiau tai pasireiškė finougrų genčių gyvenamajame areale.

2. Tik nedidelė baltų genčių dalis turėjo pakankamai erdvės tapti ekspansyvios, aktyviai kontaktuojančios tarpusavyje ir su kitomis gentimis ne tik sausumoje, bet ir jūroje. Būtent pajūryje gyvenusios baltų gentys savo kultūrinio vystymosi kelyje buvo pažengusios toliausiai ir pažanga kai kuriais laikotarpiais buvo artimos Vidurio Europos ir Skandinavijos germanų genčių išsivystymo lygiui.

3. Vikingų epochoje baltai atsidūrė tarsi atvertose replėse – iš Vakarų per Lenkiją jų link pamažu artėjo lotyniškoji Vakarų civilizacija. Iš rytų baltus kur kas aktyviau veikė Bizantijos įtaką patiriantys slavai, tuo pat metu jautę stiprią Skandinavijos vikingų įtaką. Baltai nuo Vyslos iki dešiniojo Dauguvos kranto ir estai buvo „balta dėmė“ – beveik nepažįstami likusiai Europai, krikščionybės nepriėmę paskutinieji barbarai.

___

 ²⁹ Розенфельдт И. Г. Керамика дьяковской культуры // Дьяковская культура. Москва, 1974, с. 76-79.