4. Nuo protokolų pasmerkimo prie Nepriklausomybės atgavimo?

Į SSRS LDS deputatai iš Lietuvos išvažiavo vedami dviejų principų – praktiškai išbandyti paskelbtąjį (laikiną) sovietinį „suverenitetą“ ir išreikalauti iš SSRS aukščiausiosios valdžios bent jau slaptųjų protokolų ir jų absoliutaus neteisėtumo bei niekinumo pripažinimo¹⁸. Jau birželio 1 d. Estijos atstovas Endelis Lipmaa pateikė „užmaskuotą“ pasiūlymą politiškai ir teisiškai įvertinti SSRS–Vokietijos sutartis ir protokolus. Komisija buvo sudaryta birželio 10 d., – pažymėtina, kad jos pavadinime nebuvo minimi slaptieji protokolai, kaip esą nežinia ar egzistuojantys. Prisimindamas aną metą, buvęs komisijos pirmininko pavaduotojas akademikas Jurijus Afanasjevas pabrėžia komisijos situacijos absurdiškumą:

Tik pamanykit, vos prieš šešerius (!) metus, 1989 m., tik keletas Rusijos istorikų (tiksliau, vienetai) ir tuo pat metu daugybė specialistų iš Baltijos šalių mėgino įrodinėti patį Molotovo–Ribbentropo pakto papildomų slaptųjų protokolų egzistavimą. Ir įrodinėti teko V. M. Falinui, A. N. Jakovlevui, M. S. Gorbačiovui – taigi žmonėms, žinojusiems ne tik apie šių dokumentų egzistavimą, bet ir tai, kur jie saugomi. O istorikai tuo tarpu turėjo griebtis sudėtingos netiesioginių įrodymų sistemos.¹⁹

Tik posovietiniais laikais, prabilus aukštiems to meto sovietiniams pareigūnams, protokolų slėpimo bylos pabaiga tapo kiek skaidresnė. Antai buvusio Gorbačiovo asmeninio aparato vadovo (1988 – CK bendrojo skyriaus vedėjo) Valerijaus Boldino liudijimu: „1987 m. slaptieji protokolai ir žemėlapiai buvo padėti jam ant stalo. [...] Dokumentus Gorbačiovas ilgai studijavo, o paskui pasakė: Uberi, i podal’še! Ėjo laikas, ir staiga tie protokolai ėmė kelti vis didesnį susidomėjimą. Jų teiravosi ir Falinas, ir Jakovlevas. Aš apie tai pranešiau Gorbačiovui. Jis atsakė: Nikomu ničego davat’ ne nado. Komu nužno – skažu sam.“²⁰ Ir iš tiesų, ir Vladimiras Falinas (CK tarptautinio skyriaus vedėjas), ir Jakovlevas su originalais buvo supažindinti, – tai liudijančios pažymos, išlikusios SSKP CK archyve, ką 1994 m. tuometinis Rusijos Federacijos archyvų žinybos viršininkas R. Pichoja balandį konfidencialiai patvirtino buvusiam CK tarptautinių klausimų komisijos sekretoriui Valentinui Aleksandrovui, palikusiam išsamiausius ir (iš sovietų) neabejotinai objektyviausius protokolų išslaptinimo bylos atsiminimus²¹. Aleksandrovas pats pirmąsyk su protokolų klausimu susidūrė 1987 m. pabaigoje, kai visiems Politbiuro nariams, kandidatams ir CK sekretoriams buvo išsiuntinėtas Eduardo Ševardnadzės, Jakovlevo ir V. Medvedevo (vėliau – tuometinio CK sekretoriaus socialistinių šalių klausimais, kurio pagalbininkas ir buvo Aleksandrovas) pasirašytas raštas dėl slaptųjų protokolų, – mat jų klausimas buvo 1988 m. vasarą numatomų Gorbačiovo ir generolo Jaruzelskio derybų dienotvarkėje. Rašte neneigtas protokolų autentiškumas, tvirtinta neišlikus jų originalų ir pagrindinis dėmesys skirtas analizuoti alternatyvoms: toliau neigti protokolų pasirašymo faktą, išreikšti abejonę dėl jų autentiškumo, pripažinti

18 Tokio turinio pareiškimą-kreipimąsi (parengtą Sąjūdžio ir istorikų sudarytos komisijos) į SSRS LDS ir vyriausybę gegužės 19 d. priėmė LSSR AS, analogiškus pareiškimus-reikalavimus iki pat rudens priiminėjo įvairiausios Lietuvos visuomeninės organizacijos ir paskiri užsienio valstybių, pirmiausia JAV, politikai bei jų grupės.

19 Afanasjev J. Vvedenije: Drugaja voina: istorija i pamjat // Drugaja voina 1939–1945 / sost. V. J. Bušujev. Moskva: RGGU, 1995, s. 17.

20 Gariffulina N. Mistifikatory. Rukovoditel aparata eksprezidenta SSSR Valerij Boldin „utočniaet“ A. Jakovleva i M. Gorbačiova // Sovetskaja Rosija. 1993, kovo 11. Boldinas dar pamini, kad jau prasidėjus LDS Gorbačiovas jam priekaištavo, kad laiku protokolų nesunaikinęs...

21 Aleksandrov Valentin. Sgovor Stalina i Hitlera v 1939 gody – mina, vzorvavšaja čerez polveka // Novaja i noveišaja istorija. 1999, Nr. 8–9, s. 71–85.