1. Istorikams būdingomis kliūtimis, trukdančiomis jiems kooperuotis su kūrybiniais audiovizualinės komunikacijos specialistais, laikytinos: arogantiška mokslininkų pozicija masinės komunikacijos priemonių atžvilgiu, mokslinių standartų taikymas vertinant filmus ar laidos ir istorikų negebėjimas populiarinti savo tyrimus.

2. Kliūtis kooperuotis audiovizualinės komunikacijos specialistams su istorikais kyla iš meninės / autorinės / kūrybinės dokumentikos tradicijos Lietuvoje, siejamos su siekiais atspindėti emocingą ir subjektyvų kūrėjo požiūrį į kurį nors socialinės ar kultūrinės tikrovės reiškinį. Reprezentuojant Lietuvos istoriją šis meninis / autorinis / kūrybinis mąstymas lėmė norus istoriją veikiau perkeisti pagal kūrėjo praeities viziją, nei apie ją informuoti, remiantis naujausiu istorikų įdirbiu. Siekdami subjektyviai ir emocingai apmąstyti Lietuvos praeitį, Atgimimo bei pirmųjų nepriklausomybės metų (iki 1993-iųjų) Lietuvos dokumentinių filmų ir laidų kūrėjai dažniausiai rodė ne savitą žvilgsnį į Lietuvos istoriją, bet reprodukavo XIX–XX a. pirmojoje pusėje pateiktas Lietuvos istorijos interpretacijas.

3. Istorikų vaidmens kuriant Lietuvos dokumentinį kiną ir televizijos laidas svarbos didėjimas susijęs tiek su audiovizualinės komunikacijos specialistų (kūrėjų ir juos „kontroliuojančių“ kritikų), tiek su istorikų savivokos pokyčiais, ryškiausiai matomais 1993 metais. Tais metais kino publicistikoje pastebima opozicijos banga dokumentikos, kaip autoriaus saviraiškos formos, vyravimui ir noras reabilituoti bei įtvirtinti klasikinės dokumentikos sampratą, vyraujančią Vakarų audiovizualinėje kultūroje; savo ruožtu istorikų gretose atsirado specialistų, kurie, suvokdami būtinybę koreguoti visuomenės istorinę sąmonę, ėmėsi populiarinti istoriją audiovizualinėse priemonėse.

4. Dėl audiovizualinės komunikacijos kūrybinių specialistų ir istorikų kooperacijos Lietuvos audiovizualinėje kultūroje atsirado kūrinių Lietuvos istorijos temomis, kuriuose, atsižvelgus į kino ir televizijos priemonių specifiką, aktualinamos istorinės sąmonės požiūriu „neuralginės“ temos, atsisakoma vienareikšmiškų praeities vertinimų, kuriama kelioms perspektyvoms ar ateities korekcijoms „atvira“ istorija, tuo parodant probleminį istorijos pobūdį ir artėjant prie mokslinės rekonstrukcijos statuso.