| priežastys ir motyvai būdavo įvairiausi. Įkaito grąžinimą ypač patogu buvo vilkinti pasikeitus turto savininkui93. Bet dažniausiai įkaito laikytojai (o dar dažniau jų įpėdiniai) neigdavo įkeitimo sandorį sakydami, kad vienokį ar kitokį turtą pirko. 1517 m. valdovo teismas nagrinėjo bylą, kurioje Žiežmarių bajoras Martynas Montautavičius skundė Kernavės bajorus Vaitiekų ir Stasį Janavičius, kurie atsisakė grąžinti jo tėvo įkeistą žemę. Atsakovai visokiais būdais bandė įrodyti, kad tai ne įkeista, o pirkta žemė94. Ieškovui „priesaika ir <…> liudytojų parodymais“95 pavyko įrodyti savo ieškinio teisėtumą ir susigrąžinti tėvonines žemes.
Pasitaikydavo atvejų, kai įkaito laikytojas tiesiog nenori grąžinti įkaito (bylose neatsispindi motyvai). Štai apie 1516 m. Žygimanto Senojo nurodymu į teismo knygas įrašytas Jono Stankaičio Bernatavičiaus skundas, kad įkaito laikytojai Jadatavičiai neima iš jo pinigų ir įkeistos žemės negrąžina; negana to, vengia į teismą atvykti96. Ir įsigaliojus Pirmajam Lietuvos Statutui, įkaito laikytojai specialiai slapstydavosi nuo įkaito davėjų bei teismo ir negrąžindavo įkaito97. Vienoje byloje, nagrinėtoje PLS priėmimo išvakarėse (1529 m. sausio 22 d.), nurodomos net dvi priežastys, dėl kurių įkaito laikytojai negrąžindavo įkaito. Viena iš jų – dar nepasibaigęs įkeitimo laikas98. Šiuo klausimu teismo sprendimas buvo vienareikšmis – dvaras paliekamas įkaito laikytojui iki pasibaigs terminas99. Ši norma įvairiais aspektais atspindėta ir Statute (X. 5, 9 str.). Kita priežastis – įkaito davėjas Volkovysko bajoras Grinius Petravičius nori išpirkti savo turtą ne nuosavais, o skolintais pinigais. Teismas įkaito davėjui tokios galimybės nesuteikė. Šitaip buvo ne tik ginamos įkaito laikytojo teisės, bet ir rūpinamasi, „kad bajorų dispozicijoje esančios didžiojo kunigaikščio žemės nebūtų įkeičiamos privatiems savininkams bei jų bajorams“100.
Tačiau teismo sprendimai dėl įkaito išpirkimo svetimais pinigais iki PLS įsigaliojimo nevienodi. Išlikusios ankstyvesnės bylos liudija, kad kai kada įkaitą nustatytu laiku galėjo išpirkti dar gyvo įkaito davėjo giminės. Taip atsitikdavo tada, kai įkaito davėjas finansiškai nepajėgdavo to padaryti pats. Antai 1511 m. Brastos pavieto žemionis Stavskis apskundė valdovo dvarionį Andrių Lozką, kad šis negrąžina įkeisto dvaro Stavskio tetai, kuri pasiruošusi rašte nustatytu laiku išpirkti giminaičio dvarą. Valdovo teismas išsprendė bylą ieškovo naudai – įpareigojo Lozką paimti pinigus iš Stavskio tetos ir grąžinti įkeistą dvarą101. Tačiau PLS neįteisino tokios giminaičių teisės. Yra tik viena išimtis, užfiksuota X. 8 straipsnyje, kuri buvo taikoma terminuotam įkaitui: „<…> jeigu kas ir dvarą įkeistų terminuotai su praradimo sąlyga <…> ir iki to laiko negalėtų išpirkti, tuomet tas, kuris įpirko, turi pranešti giminėms, kad giminaičiai tą dvarą išpirktų <...>“102. Bet vėlgi – giminaičiams neišpirkus įkeisto dvaro per vienerius metus, jis prarandamas (pereina kreditoriaus nuosavybėn). Šitokia PLS nuostata, atrodytų, gina tėvoninę žemėvaldą – siekiama suteikti galimybę išsaugoti žemės valdas
____________________________________________________
94 РИБ, т. 20, стб. 990, № 284: „А [Яновичи] поведили <…> ижъ отецъ ихъ въ его ойца и въ него самого тую землю купилъ обель. На што жъ и тотъ братъ ихъ <…> поведилъ въ себе листъ купчий. А потомъ они поведили <…> ижъ тотъ листъ купчый въ нихъ згорелъ” (1517 m.).
95 Ten pat, stulp. 991.
96 Ten pat, stulp. 1157–1158, Nr. 434.
97 LM. 6 TBK, p. 191, Nr. 270 (1541 m.).
98 „<…> заставили они мне на рокъ до дванадцати летъ, а такъ тая дванадцать летъ не вышла, а они мне тыи п(е)нези отдають“ (Ten pat, p. 66, Nr. 69).
99 „<…> а земль тых заставных мает(ь) панъ Василей [įkaito laikytojas valdovo dvarionis Vosylius Trizna – L. S.] поступити на тотъ рокъ, яко в листе заставномъ описано“ (Ten pat).
100 LM. 6 TBK, p. CIII.
101 РИБ, т. 20, стб. 654, № 90.
102 Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.), p. 233. |
dizainas ir programavimas giriaus