NAUGARDO POLITINĖ RAIDA 1456 - 1470 M.

Šis straipsnis – tai magistro darbo „Naugardo politinė kryžkelė prieš prijungiant prie Maskvos“ (1456–1478) pirmoji dalis. Įvadiniai skyriai („Pratarmė“, „Darbo objektas ir tikslai“) bei skyrius „Naugardas 1456–1478 m.: politinės raidos koncepcija“ skirti visam 1456–1478 m. laikotarpiui, o ne tik šiame straipsnyje nagrinėjamam 1456–1470 m. periodui.

Nuoširdžiai dėkoju visokeriopai padėjusiam darbo vadovui prof. E. Gudavičiui.

Pratarmė

Dabartinis Naugardas – eilinis Rusijos srities centras, Sankt Peterburgo – „Naujosios Maskvos“ – šešėlyje. Toks šio miesto likimas – miesto, buvusio tų laikų didmiesčiu jau tada, kai Maskva buvo tik kaimyninės kunigaikštystės pasienio pilaitė. Aišku, suvokiama didelė istorinė, kultūrinė, architektūrinė Naugardo reikšmė.

Ir vis dėlto iš didelės laiko perspektyvos sunkiai pastebimas, kadaise buvo atotrūkis tarp Naugardo ir Maskvos. Jį rodo Naugardo ir Maskvos politinių santvarkų nesuderinamumas, atkaklus Naugardo priešinimasis Maskvos vykdomai vienijimo politikai, daugybė Maskvos ir Naugardo karų XIV–XV amžiais. Jie nebuvo netikėti, turint omenyje seną Naugardo ir Šiaurės Rytų Rusios antagonizmą, prasidėjusį dar priešmongoliniais laikais. Tačiau ne vien tai. Dar būdingesnis Maskvos elgesys prijungtame Naugarde: per trumpą laiką Ivanas III sunaikino aukštuosius Naugardo visuomenės sluoksnius – faktiškai visi bajorai, „žytijai“ ir pirkliai buvo ištremti į Šiaurės Rytų Rusią, o jų nuosavybė buvo eksproprijuota¹. Į jų vietą atkelti Šiaurės Rytų Rusios gyventojai. Taigi buvo sugriauta ne tik politinė, bet ir visuomeninė Naugardo santvarka. Kokia neparanki Maskvai buvo Naugardo tradicija, rodo Naugardo metraščių žalojimas ir „taisymas“², Naugardo valstybinio archyvo dingimas (kuris, matyt, buvo sunaikintas Maskvos iniciatyva)³. Caras Ivanas IV Rūstusis tęsė senelio pradėtą darbą, nusiaubdamas Naugardo dvasininkiją, kuri išliko mažiau paveikta iki tol buvusių represijų. Pavyzdžiui, buvo pagrobti Korsūnės vartai – viena žymiausių Sofijos soboro relikvijų, kuria buvo remiamos Naugardo arkivyskupijos pretenzijos į išskirtinę padėtį⁴.