vaizdiniu remiasi visos atsargesnės mokyklos (tarkim, teorijos apie "nuclear areas" - branduolines civilizacijas, ku­riose civilizaciniai procesai prasidėjo savarankiškai), jau nekalbant apie istorijos vadovėlius. O Fernano Braudelio, sugebėjusio suderinti konkrečią istoristinę analitiką su teorijų konstravimu (o tai, aišku, būdinga visoms isto­rizmo įveikos mokykloms), formulavusio globalinės istorijos programą ir sukūrusio ekonominių civilizacijų (monde-economie) koncepciją, patirtis? Ar ne jo suformuluotas pasaulinių ekonominių centrų "kilnojimasis" sudaro moderniųjų laikų istorijos vaizdinio vieną iš pagrindinių elementų? O Karlo Wittfogelio „hidraulinių visuomenių" ir Rytų despotijų teorija, pritaikiusi "azijinio gamybos būdo" teoriją (kurios atsisakė Karlas Marxas) Rytų visuo­menių aiškinimuisi ir komunizmo fundamentaliai kritikai⁶⁵. Spekuliatyvumo ten esama (despotiškumo idėjos ne­šiojimas), bet ar naudota ši teorija Rytų ir Vakarų visuomenių tipologijos paieškoms? Matyt, universalias teorijas reikia vertinti lygiai taip pat, kaip bet kokias teorijas explicit. Argumentas tokiam teiginiui gali būti vieno iš "Nau­josios vokiečių istorijos mokyklos" (šiaip labai atsargios spekuliacijų atžvilgiu) autoritetų Ernsto Schulino koncep­cija⁶⁶, akcentuojanti universalios istorijos, kaip metodo, svarbą istorijai pažinti (nors, tiesa, teoriškai lieka neaiški riba tarp šio metodo ir spekuliatyvumo).

Koks bebūtų požiūris į globalines teorijas, aišku, kad, norint sukurti vienos šalies istoriją, įveikiant „žirklių ir klijų" metodą, reikalingas teorinis modelis, kuris užgriebtų plačiau už istorinį reiškinį, kurį, tarkim, pavadintume "Lietuva". Paprastai tai galėtume pavadinti komparatyvistika, bet istorizme tai virsta tik analogijų ieškojimu (kurį R. G. Collingwoodas taip pat turbūt pavadintų "žirklėmis ir klijais"). Zenonas Ivinskis, atrodo, peržengė elemen­tarią komparatyvistiką. Kritikuodamas "inventorinimą" ir "monografizmą", jis teigė, kad "Lietuvos istorija" išeina lyg kokia sala visuotinės istorijos jūroje"⁶⁷. Kol Lietuvos istorija - "sala", tol ji negali būti pakankamai supranta­ma: "Norint geriau susekti Lietuvos vaidmenį, norint jį įstatyti į tinkamus rėmus ir jam rasti vietą Europos istori­jos visumoje, reikia žiūrėti europinio masto faktų, įvykių, kurie yra turėję platesnei aplinkumai reikšmės ir kurie išeina iš siaurų teritorinių-lokalinių rėmų"⁶⁸. Iki Zenono Ivinskio egzistavo tik J. Jaroszewicziaus Lietuvos civiliza­cijos istorija (paremta europėjimo, kaip civilizacijos pažangos, principu), ir S. Šalkauskio (duomenis paėmusio iš to paties J. Jaroszewicziaus) spekuliatyvus Lietuvos "ant Rytų ir Vakarų ribos" modelis. Zenonas Ivinskis daug kur rėmėsi S. Šalkauskiu, tačiau dažnai tik pačiomis sąvokomis, kurioms suteikė kitą geopolitinį turinį. Antra vertus, kitur Zenonas Ivinskis formulavo eurocentristinę istorijos viziją. Ypač tai ma-