Itin svarų idėlį į šiame skyriuje nagrinėjamą problemą įneša lenkų istorikas marksistas J. Topolskis. Anot jo, didžiausias ligšiolinių teorijų trūkumas – kad jų kūrėjai nagrinėjo lažinio palivarkinio ūkio atsiradimą Vidurio ir Rytų Europoje atsietai nuo kapitalistinių santykių formavimosi Vakaruose. J. Topolskis Europą suprato kaip visumą, nedalomą organizmą ir tuo remdamasis ieškojo bendro europinio reiškinio, lėmusio kapitalistinių santykių įsigalėjimą vienose teritorijose bei lažinio palivarkinio – kitose48. Tyrinėtojo teigimu, paskata šiems pokyčiams Europoje buvo bajorijos pajamų sumažėjimas viduramžių pabaigoje prasidėjus infliacijai, kita vertus – jų poreikių didėjimas, būdingas Renesanso epochai. Tai skatino visos Europos bajorijos ekonominį aktyvumą. Tačiau šis bendras europinis reiškinys atskirose teritorijose įgijo skirtingas formas ir davė skirtingų rezultatų – kapitalistinių santykių susiklostymą Vakarų Europoje ir feodalinę reakciją, lydimą baudžiavos stiprėjimo bei lažinio palivarkinio ūkio išsiplėtojimo Vidurio ir Rytų Europoje. J. Topolskio įsitikinimu, tai lėmė kelios priežastys – darbo jėgos ištekliai, žemės ūkio produktų realizavimo rinka, gamtinės sąlygos49.

XVI a. Lietuvoje – tai politinių, teisinių, ekonominių, socialinių bei administracinių reformų šimtmetis. Antra vertus, pasak E. Gudavičiaus, XVI a. buvo baudžiavos įsigalėjimo Lietuvoje laikotarpis: tai pagrindinės valstiečių dalies galutinio įbaudžiavinimo, baudžiavinių santykių, t. y. feodalinių santykių, kiečiausia ir žiauriausia forma įtvirtinimo laikotarpis50.

Aiškindamas, kada ir kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis pradėjo plėtotis atskirų kraštų lažinis palivarkinis ūkis, J. Topolskis nurodo, kad Lietuvoje paskata tam buvo Valakų reforma51. Antra vertus, Lietuvos sovietinėje istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad Lietuvoje lažinės palivarkinės sistemos klostymasis sutapo su valstiečių įbaudžiavinimo proceso pabaiga, kurią vainikavo 1557 m. Valakų reforma (pradėta 1547 m. didžiojo kunigaikščio žemėse, įstatymais įtvirtinta 1557 m. bei vykdyta iki XVI a. aštuntojo dešimtmečio) ir 1588 m. III Lietuvos Statutas. Nagrinėdamas baudžiavos įsitvirtinimą Lietuvoje J. Jurginis priėjo išvadą, kad išnaudojimo formos per visą feodalizmo kilimo laikotarpį klostėsi lažo įsigalėjimo kryptimi. Kokio nors grįžimo prie išnykusios arba išnykstančios feodalinės rentos formos baudžiavos įsigalėjimo laikotarpiu nebuvo. Grūdų paklausa Europos rinkoje XVI a. pabaigoje ir XVII a. pirmojoje pusėje lėmė palivarkų skaičiaus padidėjimą bei baudžiavos pasunkėjimą ne kokiu nors nauju, juridiniu aspektu, o tik prievolių dydžiu52.

---

 47 Zientara B. Z zagadanień tzw. „wtórnego poddaństwa“ w Europie środkowej, s. 39–44.

 48 Žr. Topolski J. The Manorial Serf-Economy in Central and Eastern Europe in the Sixteenth and Seventeenth Centuries, p. 341–352.

 49 Topolski J. The Manorial Serf-Economy in Central and Eastern Europe in the Sixteenth and Seventeenth Centuries, p. 344–345. Žr. taip pat jo paties. Gospodarka polska a europejska w XVI–XVIII wieku. Poznan, 1977, s. 72–80.

 50 Gudavičius E. Lietuvos valstiečių įbaudžiavinimo procesas ir jo atspindėjimas I Lietuvos Statute (1529). Istorijos kand. disertacija. Vilnius, 1971, p. 1.

51 Topolski J. Gospodarka polska a europejska w XVI–XVIII wieku. 1977, s. 120.

52 Žr. Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, p. 301.